Kitokia istorija. Ar Napoleonas siekė karo su Rusija?

Istorijos vadovėliai apie 1812 m. karą rašo gan paprastai – Napoleonas su blogais norais užpuolė Rusiją iš pasalų, motyvuodamas kontinentinės blokados susitarimų nesilaikymu ir siekdamas situaciją išspręsti derybomis. Tiesa ta, kad Aleksandras I ilgus metus ruošėsi nukariauti Prancūziją, anuomet dominavusią Europoje.

Kontinentinės blokados susitarimai nekirto Rusijos ekonomikai taip stipriai, kaip milžiniškos išlaidos ginklavimuisi iškart po 1807 m. Tilžės taikos. Sutartis nebuvo populiari tarp rusų aristokratijos – Rusija daug kartų kovėsi su prancūzais, provokavo konfliktus 1805, 1806 ir 1807 metais ir juos pralaimėdavo, o už viso to stovėjo Anglija.

Remiantis Aleksandro I ir Napoleono susirašinėjimais, galima suprasti, kad Napoleonas neplanavo kirsti imperijos sienų ir pulti Rusiją, tačiau Aleksandras I tik ką po Tilžės taikos pasirašymo jau pradėjo pradėjo ruoštis naujam karui – Austrijoje ir Anglijoje buvo perkami dideli ginklų kiekiai, kelis kartus buvo padidintas karinis biudžetas, į Prancūziją siunčiami žvalgai, o prancūzų armijos struktūra bei įvykdytos reformos buvo kopijuojamos ir pritaikomos caro kariuomenėje. Ruošdamasis karui caras net sugebėjo parduoti 10 000 valstiečių baudžiauninkų.

1810 m. prie sienos su Varšuvos kunigaikštyste jau buvo dislokuota nemaža rusų kariuomenė, modernizuota ir pilnai parengta puolimui, kai artimiausi Prancūzų kariai tuo metu buvo tik Vokietijoje. Tais pat metais Aleksandras I išleido įsaką draudžiantį į Rusiją įvežti didžiąją dalį prancūziškos produkcijos. Tai buvo caro atsakas konflikte dėl Oldenburgo hercogystės prijungimo. Iš tiesų Romanovai genealogiškai buvo susiję su Oldenburgo Gottorpais ir nejuokais įsiuto prancūzams ją okupavus.

1811 m. kai Aleksandras I pilnai buvo pasirengęs karui, Napoleonui įteikė ultimatumą – pareikalavo išvesti kariuomenę iš Prūsijos ir Švedijai priklausiusios Pomeranijos, sumažinti prancūzų karių skaičių Dancige – rašo P. de Seguras. Maršalas Davu laiškuose įspėjo Napoleoną apie armijų judėjimą pasienyje bei gresiantį puolimą, kuo imperatorius niekaip negalėjo patikėti, kaip ir nusileisti caro ultimatumui – atiduoti Prūsiją caro įtakai.

1811 m. spalį rusų armija jau buvo pradėjusi judėti link Nemuno, tačiau caras gavęs Prūsijos karaliaus Frydricho Wilhelmo laišką sustojo – prūsijos karalius teigė, kad jam jau gana – esą bijantis palaikyti carą konflikte. Suprantama, kodėl valdovas vengė karo, į kurį Aleksandras I jau buvo įvėlęs 1806 m., kai Jenos – Aueršteto mūšiuose prūsai pralaimėjo Napoleonui, o Frydlande 1807 m. buvo sutriuškinta rusų kariuomenė į kurią Anglija dėjo tiek vilčių. Taigi Aleksandras I likęs be stipraus sąjungininko atšaukia puolimą. Ir tik tada Napoleonas pradeda rinkti Didžiąją armiją agresijai atremti ir Lenkijai ir Prūsijai apsaugoti – iki tol jis Europoje (išskyrus Ispaniją) itin stambių dalinių ir nelaikė.

Pusės milijono žmonių armiją Napoleonas subūrė siekdamas atgrasyti carą nuo imperialistinių ambicijų užgrobiant Prūsiją bei Varšuvos kunigaikštystę bei priversti carą laikytis kontinentinės blokados sutarties. Naujo karo Napoleonas nenorėjo, nes nuostoliai jau ir taip buvo milžiniški ankstesnėje Prūsijos kampanijoje. Gintis nuo rusų prancūzai tikėjosi prie Prūsijos – Rusijos sienos, o Dancigas turėjo tapti prancūzų armijos sandėliu bei atspirties tašku. Vėliau prancūzai pastebėjo, kad rusai jų laukia savo teritorijoje – telkia milžinišką armiją aplink Vilnių. Ten ir turėjo ivyktį generalinis mūšis.

Rusų kariuomenės dislokavimas prie Varšuvos kunigaikštystės sienų jau buvo ženklas reaguoti. Gegužę vykusiame Europos viršūnių susitikime Drezdene Napoleonas parodė, kad konflikto atveju prieš Rusiją būtų visa Europa, tačiau Napoleono išgąsdinti nepavyko – 1812 m. pavasarį Aleksandras I nutraukė diplomatinius santykius su Prancūzija ir atvėrė savo uostus britų laivams.

1812 m. Rusija turėjo 975 tūkstančius karių, o Prancūzija maždaug 400 tūkstančių, kurių pusė buvo sąjungininkai (Vengrija, Prūsija, Vokietijos žemės), kai kurie anksčiau kariavę prieš Prancūziją. Vakarinėje sienos dalyje, t.y. dabartinėje Lietuvos teritorijoje rusai sutelkė apie 400 tūkstančių karių (kas gynybai nuo prancūzų buvo pakankama!), be to Rusija sudarė sutartis su Anglija ir Švedija dėl didelių kiekių ginklų tiekimo.

Aplinkybės neleido carui pulti pirmam

Vienas didžiausių Aleksandro I galvos skausmų anuomet  buvo talentingų karo vadų trūkumas. Reikalas tas, kad Rusija neturėjo tokio talentingo karvedžio kaip pvz. jau miręs Suvorovas, kuris būtų galėjęs tinkamai vadovauti kare su Napoleonu. Rusų generolai jam jau buvo pralaimėję – M. Kutuzovas 1805 m, L. Beningsenas, P. Bagrationas ir Barclay de Tolly 1806-1807 m.  Iš tiesų po Prūsijos kampanijos Napoleonas iš rusų karinės vadovybės vertino tik Piotrą Bagrationą.

Tad caras aktyviai ieškojo ką nusamdyti tokiai užduočiai – buvo deramasi su garsiais karvedžiais – Welingtonu, Moro –  JAV gyvenusiu Prancūzijos generolu, buvusiu karo ministru, tai pat ir su buvusiu Napoleono maršalu Bernadotu, išrinktu Švedijos karaliumi. Visi trys atsisakė, bijojo stoti prieš Napoleoną. Taigi caras liko su milžiniška armija, tačiau be vado.

Caras atmeta derybų pasiūlymą

Napoleonas viešėdamas Dresdene į Peterburgą pasiuntė generolą Narboną su derybų pasiūlymu, tačiau caras atsisakė. Yra žinoma, kad Aleksandras nekentė Napoleono, dėl gėdingo sutriuškinimo Austerlice, dėl Oldenburgo prisijungimo, taip pat pavydėjo ir jaunystės, žygių sėkmės, populiarumo ir antikinio herojaus įvaizdžio kurį susikūrė Napoleonas. Ir dar velniai žino ko – nemažai rusų aristokratų savo namuose turėdavo graviūrų, skulptūrų su Napoleonu, prancūziška kultūra gyvavo rusų dvaruose, taip pat iki 1812 m. karo teisiniuose bei diplomatiniuose susirašinėjimuose buvo kalbama prancūziškai. Taigi sudaryti taiką caras motyvų nelabai turėjo, o išsisuko tik dėl per šaltos žiemos.

Dar vienas aspektas, kodėl Prancūzijos karai tęsėsi ilgus metus, nors Napoleonas siekė taikiai apjungti Europą – milžiniška Anglijos įtaka Rusijoje bei visame pasaulyje.  Jau nuo revoliucijos pradžios Anglija visais būdais puldinėjo Prancūziją ir finansavo priešiškas kaimynines valstybes, o Napoleonui tapus konsulu ir pradėjus vystyti daug žadančias derybas su naujuoju Rusijos caru Pavelu I (Aleksandro tėvu), Anglai užsakė jo žmogžudystę – carą nužudė L. Beningsenas, kuris prie Aleksandro I tapo armijos generalinio štabo viršininku. Caras apie žmogžudystę veikiausiai žinojo, tačiau pasidavė anglijos įtakai.

Kai didžioji armija buvo surinkta ir visa Europa laukė, Napoleonui teko pulti pirmam, juk kaip sakoma – geriausia gynyba yra puolimas. Tai buvo geras sprendimas, tačiau reikėjo netempti laiko ir pulti anksčiau, ir nesiveržti į Rusijos gilumą. Rusus įsiutinti ir laimėti mūšį būtų užtekę užimus ir apjungus buvusias LDK žemes. Tačiau derybininko Loristono su žiniomis iš Rusijos buvo laukiama per ilgai, o rezultatų nebuvo. Vilniuje viešintis caras Aleksandras tik išgirdęs apie Prancūzų persikėlimą per Nemuną išsigando ir pabėgo.  Tačiau išsigando caras tikriausiai todėl, kad Peterburge sesuo Jakaterina su meilužio P. Bagrationo pagalba planavo perversmą. Taigi žlugo dar viena Napoleono viltis sudaryti taiką.

,,Viską lemiantis mūšis“ prie Vilniaus

Napoleonas tikėjosi sumušti caro kariuomenę viename generaliniame mūšyje ir kaip galima greičiau sėsti už derybų stalo, pasiekti naują rytų sutartį ir išeiti kaip nugalėtojas. Taip, kaip jau nekartą buvo Prūsijoje. Pastebėjus, kad rusai sutelkė milžinišką armiją prie Vilniaus, ten ir tikėjosi generalinio mūšio. Lietuva tam tikra prasme būtų pagarsėjusi pasaulio istorijoje. Tačiau yra ir kita medalio pusė – Napoleono pergalės atveju neišvengiamas buvusių LDK žemių prijungimas prie Varšuvos kunigaikštystės, taip sustiprinant Europos sienas neigimai atsilieptų būsimam lietuvių tautiniam atgimimui – užgožta lietuvių tautinė kultūra ir toliau būtų lenkinama.

Kad Vilniaus operacijai buvo rengiamasi ir į ją dedamos viltys rodo ir išlikę iš anksto paruošti prancūzų medaliai skirti Vilniaus užėmimui. Medaliai nėra dalinami be progos ar nuopelno, o miestą kurio niekas nebūtų planaves ginti, Napoleono kariuomenei užimti buvo vieni juokai. Tačiau pagauti besitraukiančius rusus buvo ne taip paprasta. Dėl besitraukiančios caro kariuomenės Vilnius liko be ginybos – užimti jį nereikėjo pastangų, išskyrus smulkius susirėmimus apylinkėse – pirmiesiems į miestą buvo leista įžengti kunigaikščio D. Radvilos ulonų pulko kariams.

Vilniaus užėmimo medalis. Bertrand Andrieu, 1812 m.

Klausimas, galėjęs nulemti Europos istoriją – tai kodėl gi Napoleonas nežygiavo į Peterburgą?

Maskva anuomet jau buvo antras pagal svarbumą miestas. Žygiuoti iki Peterburgo, per Baltijos šalis įdėja gal ir nebloga ir kelias tiko. Tik karui prasidėjus prasidėjo ir Peterburgo evakuacija, daug kas tikėjosi, kad miestas bus puolamas, tačiau Napoleonas ir neplanavo ten žygiuoti – jo tikslas nebuvo nukariauti Rusijos, nes išlaikyti tokią teritoriją valdžioje būtų buvę neįmanoma.

Istorikai teigia, kad rusai prancūzų dalinius sustabdė mūšyje prie Polocko ir apsaugojo Peterburgą, tad jiems neliko kito kelio kaip tik iki Maskvos. Tačiau  susidūrimas prie Polocko nebuvo ypatingas ar kažką lemiantis. Esminis dalykas čia buvo itin blogas kelias, kuris ten ėjo pelkėtomis ir miškais apaugusiomis, retai apgyvendintomis vietovėmis neturinčiomis didesnių išteklių, kur nuolat būtų tekę kentėti rusų pasalas. Reikia pastebėti, kad jau nueitas kelias kariams buvo labai sunkus,  prasidėjo pirmieji resursų trūkumai. Prancūzai nebuvo pasiruošę tokiam neplanuotam žygiui – neturėjo tikslių Rusijos žemėlapių, žinojo tik pagrindinius kelius, ir nenuklysdavo toli nuo didžiojo kelio.

Sekantis ne ką mažiau svarbus klausimas  –  tai kodėl gi Napoleonas žygiavo iki Maskvos?

Vienas iš Napoleono lauktų „viską lemiančių mūšių“ įvyko Smolenske. Mūšis buvo nelengvas – į atsitraukiančią rusų kariuomenę stipriai pliekė prancūzų artilerija, o Smolensko sienas puolančių karių artilerija nepridengė, todėl prancūzams tai kainavo daug gyvybių. Tačiau Napoleono armija nenusilpo, o rusai sparčiai traukėsi. Kovos ėjosi taip, kaip Napoleonas ir norėjo, o sumušus armiją tikėjosi sulaukti Aleksandro I pasiuntinių taikos deryboms. Tačiau rusų armijos prie Valutino pagauti nepavyko dėl maršalų neryžtingumo bei blogos komunikacijos. Nors Smolenską ir pavyko užimti, caro pasiuntinių Napoleonas nesulaukė. Laikas ėjo, ir visgi reikėjo kažkur eiti ir kažką daryti, nes žiema artėjo, o didžiulė armija reikalavo savo kasnio – maisto, resursų.

Pasirinkimų buvo keletas:

  • Eiti į Kijevą. Ten apsupti Čičagovo armiją, kuri galėtų grasinti prancūzų dešiniąjam sparnui ir užnugariui. Be to būtų pridengiamos lenkų sritys, iš kurių galima gauti daugiausia žmonių, maisto produktų ir arklių. Visą kitą galėtų apginti įtvirtintos stovyklos prie Mogiliovo, Smolensko, Vitebsko, Polocko, Daugpilio ir Rygos. Už šios linijos per žiemą galėtų būti organizuojamas sukilimas buvusiose LDK teritorijose, o pavasarį prasidėtų žygis į Maskvą. Tačiau kažin ar tokia kampanija būtų pavykusi. Armijos išsklaidymas padėtį galėjo pabloginti dar labiau.
  • Pasukti nuo Smolensko į Peterburgą. Miestas buvo kelių į Maskvą ir Peterburgą sankryžoje.  Apsupus Vitgenšteino armiją ir privertus pasiduoti Rygą būtų pavykę sužlugdyti Peterburgą, o carui būtų sunkoka atsitiesti ir palaikyti ryšius su sąjungininkais ir kontroliuoti savo teritorijas.  Tačiau kelias link Peterburgo ėjo pelkėtomis ir miškais apaugusiomis, retai apgyvendintomis vietovėmis neturinčiomis didesnių išteklių, kur nuolat būtų tekę kentėti rusų pasalas. Reikia pastebėti, kad jau nueitas kelias kariams buvo labai sunkus, prasidėjo pirmieji resursų trūkumai. Galima numanyti, kad kovos būtų pasibaigusios panašiai, kaip Karoliui XII- ąjam prie Poltavos, kurio nesėkmę Napoleonas gerai žinojo.
  • Peržiemoti įsitvirtinus Smolenske. Napoleonas su savo generolais užimto Smolensko gatvėse aptarė miesto – tvirtovės galimybę. Planavo sustoti ir peržiemoti, už įtvirtinimų sutelkti savo dalinius, leisti kariams pailsėti ir sulaukti pastiprinimų ir maisto iš Dancigo. Nuo Smolensko užėmimo iki pavasario ketinta organizuoti Lietuvą ir Lenkiją (tikriausiai imperatorius turėjo galvoje karinių dalinių formavimo, autonomijos ir valstybingumo klausimus). Su šia idėja sutiko ir Napoleono maršalai, kurie buvo susiėmę už galvų po imperatoriaus kalbų apie Maskvą.
  • Eiti į  Maskvą. Iki Maskvos kelias buvo trumpesnis, jame mažiau kliūčių ir daugiau išteklių kariuomenei aprūpinti. Per Maskvą traukėsi išblaškyta rusų armija, kurią reikėjo sunaikinti. Paėmęs senąją sostinę Napoleonas vėlgi, tikėjosi sėsti prie derybų stalo. Čia matyt suveikė ir emocijos – koks gi būtų Napoleonas jeigu į Paryžių sugrįžtų nieko nepešęs? Taigi čia nekantravimas pranoko blaivų protą ir žygis buvo tesiamas.

Mūšis prie Borodino

Borodino mūšis buvo Pyro pergalė prancūzams ir pralaimėjimas rusams. M. Kutuzovas ten prarado ~ 45 – 53 tūkstančius karių ( iš viso turėjo 155 tūkstančius – 115 tūkst. reguliarioji armija, 10 tūkst. kazokai, o likę  – rezervininkai ir savanoriai.  Galima suprasti, kad buvo prarasta pusė reguliariosios armijos, o pakrikusi kariuomenė traukėsi, plėšė ir savo miestus ir kaimus. Rusų kariuomenė Borodino buvo apsikasusi ginybinėse pozicijose –  paprastai puolantieji praranda tris kartus daugiau karių nei besiginantieji, tačiau šį kartą būta kitaip. Po karo Aleksandras lankėsi daugelyje buvusių mūšių vietų, ten buvo laikomos mišios už žuvusiuosius, tačiau Borodino caras taip ir neapsilankė, nebuvo ir mišių.

Kada Kutuzovas tapo herojumi?

M. Kutuzovas nebuvo pakankamai įsigilinęs į Borodino vietovės ypatumus, neišžvalgė ir prancūzų pozicijų – to pasekmės buvo milžiniški nuostoliai. Taigi menamų jo nuopelnų niekas rimtai nevertino – nei rusų nei vakarų istorikai. Herojumi jis tapo Stalininės propagandos laikais – 1941 m. karui itin gerai pasirengusios sovietų armijos triuškinimą bei atsitraukimą iki Maskvos juk kažkaip reikėjo pateisinti. Taigi taip 1812 m. karas buvo susietas su antruoju pasauliniu karu ir viskas stojo į savo vietas.

Napoleonas savo laiškuose apie pergalę prie Maskvos gyrėsi, lyg ji būtų tokia pat šlovinga kaip ir Austerlice. Nors Prancūzų nuostoliai kolkas buvo palyginti minimalūs – 10 tūkstančių žuvusiųjų prie Smolensko ir maždaug 25 – 35 tūkstančius prie Borodino, kai rusai vien ten prarado 45 – 53 tūkstančius karių. Statistika čia labai įvairi, o tiesos tikriausiai nebesužinosim. Nėra ir Borodino mūšio plano – tas kurį žinome dabar buvo sukurtas tik praėjus keliems dešimtmečiams, pagal aprašymus.

Maskvoje

Prancūzų susprogdintas Kremlius. Kaip prancūzai Kremlių sprogdino skaitykite čia.

Puolimui prasidėjus, Lietuvos teritorijoje buvusi rusų kariuomenė, po smulkių, bet sėkmingų susirėmimų su prancūzais pradėjo atsitraukinėti – pirmieji pradėjo trauktis atkirsti P. Bagrationo daliniai. Yra sakoma, kad toks ir buvo planas „Skitų planas“ – priešą įsileisti į šalies gilumą, o jam atitolus nuo išteklių, sekinti puldinėjimais ir išdegintos žemės taktika. Anot M.Kutuzovo svarbiausia buvo kariuomenės išsaugojimas – tačiau po jo veiksmų prie Borodino bei Maskvoje tai skamba ironiškai. Veikiausiai vadinamasis „skitų planas“  buvo tik caro generolų išsisukinėjimai nuo esamos padėties. Kariuomenė bėgo, nes nebuvo kam tinkamai vadovauti mūšiui ir palaikyti bendrą drausmę. Ką jau kalbėti apie Maskvos palikimą likimo valiai, su gyventojais, ginkluote ir turtais. Dalis žmonių evakavosi, tačiau didelė dalis ir pasiliko.

Rusų kariuomenė prieš prancūzams įžengiant į Maskvą turėjo apytikriai devyniasdešimt tūkstančių karių – 65 tūkstančius iš buvusios reguliariosios kariuomenės ir 6 tūkstančius kazokų. Likusieji buvo rekrūtai ir savanoriai, kuriuos po mūšio paskirstė į įvairius dalinius. Daugiau nei 10 tūkstančių savanorių neturėjo šautuvų ir buvo ginkluoti tik ietimis. Tai nebuvo pakankama ginybai, tačiau Kremliaus tvirtovėje priešui buvo palikta 150 patrankų bei 100 tūkstančių ginklų, valstybinis archyvas. Kaip tai suprasti? Kadangi „skitų plano“ nebuvo – viskas vyko spontaniškai, o Kutuzovas vengė mūšio, tad valstybės turtai liko neapsaugoti, esama kariuomenė nebuvo panaudota ginti miestą. O norint ir pasitelkus esamus resursus Maskvą apginti tikrai būtų buvę įmanoma – sunku patikėti, kad Napoleonas ryžtųsi tokio miesto apgulčiai, kainuosiančiai tiek nuostolių. Taigi Kutuzovo atsitraukinėjimas buvo tiesiog Napoleono baimė – jis vengė mūšio, nes žinojo, kad nesugebės jo laimėti.

  • Kutuzovas net ir žinodamas apie gubernatoriaus F. Rostopčino planą sudeginti miestą sostinėje likimo valiai paliko 20 tūkstančių sužeistų rusų karių, kurių didelė dalis žuvo, dalį iš gaisrų išgelbėjo prancūzai. Taipogi jis iki paskutinio momento apgaudinėjo gubernatorių Rostopčiną žadėdamas dar vienu mūšiu ginti Maskvą – vilkino laiką siekiant išvengti mūšio su Napoleonu. Jei miestas būtų padegtas tinkamai pasirengus, Napoleonas apeitų miestą ir toliau griebtusi persekioti Kutuzovą. Taigi Kutuzovas apleido miestą kai jau buvo vėlu jį padegti – prancūzams įžengus į miestą, prasidėjo pavieniai padeginėjimai, tačiau planuotam padegimui dėl laiko vilkinimo nebuvo pasirengta, teigia istorikas J. Ponasenkovas (skaityti teksto apačioje).

Prancūzų atsitraukimas

Nors nebuvo inirtingų kovų, tik pavieniai mūšiai – dėl normalaus maitinimo bei tinkamos aprangos nebuvimo esant labai šaltai žiemai ir Aleksadro ir Napoleono kariuomenės tirpo. M. Kutuzovas išvykdamas iš Tarutino stovyklos, turėjo 130 tūkstančių karių, tačiau Vilnių jis pasiekė su 27 tūkstančiais. Tuo tarpu Napoleonas susprogdines Kremlių iš Maskvos išėjo su 128 (110?) tūkstančių kariuomene  –  atsitraukimas vyko planuotai ir ramiai, apie pralaimėjimą dar nebuvo ir kalbų. Anot P. de Seguro, 70  tūkstančių karių dar buvo palikta saugoti užnugario miestus.  Žygiui namo Napoleonas pasirinko senąjį kalugos kelią – jis nebuvo nusiaubtas, buvo planuojami pasiekti nauji ištekliai, tačiau su dideliais nuostoliais pavykus  sumušti rusus prie Malojaroslaveco imperatorius nusprendė neberizikuoti ir dėl armijos saugumo grįžo į didįjį kelią. Apie prancūzų grobį skaitykite čia – Napoleondorai – Napoleono auksas.

Atsitraukimui žlugus dėl žiemos šalčių, prancūzų maršalai prie Prūsijos sienos atvedė apie 30 tūkstančių karių, neskaitant likusių flanginių dalinių, Austrijos – Vengrijos, Prūsijos. Kelios dešimtys tūkstančių prancūzų pakliuvo į nelaisvę ir namo sugrįžo vėliau.  Kalbant apie skaičius, čia nėra tikslumo – skirtingi šaltiniai skirtingai nurodo tuos pačius dalykus.

  • Ir vėlgi, Napoleonas 1813 m. pavasarį dar kartą sumušė rusus prie Liutzeno ir Bautzeno, vėl sugebėjo surinkti milžinišką armiją Leipcigo mūšiui.

Intriguojantis klausimas pabaigai – tai kas nužudė M. Kutuzovą?

Kutuzovas nebuvo mėgiamas caro kariuomenėje dėl milžiniškų nuostolių ir nemokšiško vadovavimo kovose su prancūzais, nepritekliaus ir bado rusų pulkuose, taip pat ir dėl konfliktų su karo vadais. Didesni nesutarimai buvo su  P. Čičagovu ir asmeniniais piniginiais klausimais ir elementariais klausimais dėl išteklių armijai paskirstymo.

Asmeniniai  nesutarimai persikeldavo ir į mūšio lauką. Kol P. Čičagovas ir P. Bagrationas kovėsi Berezinos mūšyje M. Kutuzovas su savo daliniais laukė, kol prancūzai stipriai atmušė rusų kariuomenę ir su milžiniškais nuostoliais atsitraukė.

Dėl tokių pat intrigų iš generalinio štabo buvo atleistas ir L. Beningsenas. Manoma, kad šie vadai ar vienas jų M. Kutuzovą galėjo nužudyti. Čia buvo tik spėlionės – tiesos dabar juk jau nebesužinosim.

Naujiena besidomintiems – Jevgenijaus Ponasenkovo knyga „Pirmoji mokslinė 1812 m. karo istorija“
Knygos skaityti dar neteko, recenzijų irgi – tik interviu su autoriumi bei kai kurias jo laidas Youtube (žiūrėti žemiau). Su nekantrumu laukiu, kad galėčiau sužinoti, ką ten atskleidė autorius – pateikiama daug iki šiol netyrinėtos su 1812 m. karu susijusios archyvinės medžiagos bei diplomatinių susirašinėjimų – pagrinde akcentuojama tai, kad Aleksandras I siekė užpulti Napoleoną, o ne Napoleonas Rusiją. Tačiau šis faktas nėra naujiena – apie tai rašė ir P. de Seguras. Atsiliepimų apie autorių ir knygą teko girdėti įvairiausių. Jau ir pats knygos pavadinimas ir kaip autorius nuo vaikystės susidomėjęs Napoleonu, verčia knygą vertinti įtariai, nes šaltiniai gali būti pateikiami neobjektyviai, taipogi sklinda gandai ir apie autoriaus istorijos diplomą. Tačiau autorius karo istoriją dėsto puikiai ir tiksliai, o šaltinius renkasi atsakingai, o Napoleono vaidmens itin nehiperbolizuoja. Tikiuosi knygoje rasti kiek daugiau informacijos ir hipotezių apie Kutuzovo nužudymą bei mįslingą Aleksandro I mirties versiją. Skeptiškas autorius ir Rusijos politikos atžvilgiu – knygoje analizuoja ir sovietinį 1812 m. karo istorijos iškraipymą bei politizavimą.  J. Ponasenkovo paskaitų medžiaga remtasi ir šiame tekste. Kai tik perskaitysiu knygą pasidalinsiu apžvalga bei pagrindinių minčių santrauka. O jei jau yra skaičiusių knygą –  būtinai rašykite, komentuokite, diskutuosim!

Komentuok su Facebook paskyra

sarunas

sarunas