WordPress database error: [Table './saraz100_wp1/wp_wfHits' is marked as crashed and should be repaired]
SELECT MAX(attackLogTime) FROM wp_wfHits

Praeities paslaptys http://www.praeitiespaslaptys.lt Sun, 10 Nov 2019 14:29:44 +0000 lt-LT hourly 1 https://wordpress.org/?v=4.9.9 http://www.praeitiespaslaptys.lt/wp-content/uploads/2017/01/cropped-Be-pavadinimogggg-32x32.png Praeities paslaptys http://www.praeitiespaslaptys.lt 32 32 LDK husarų ietys – ginklas padėjęs iškovoti daug pergalių http://www.praeitiespaslaptys.lt/karu-istorija/apie-husaru-ietis/ http://www.praeitiespaslaptys.lt/karu-istorija/apie-husaru-ietis/#respond Sun, 10 Nov 2019 08:13:02 +0000 http://www.praeitiespaslaptys.lt/?p=615 Continue Reading ]]>

XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, dar prie Žygimanto Augusto atsiradę husarų daliniai tapo legenda ir buvusios Lietuvos-Lenkijos valstybės simboliu ir neatskiriama Radvilų kariuomenės dalimi – 1567 metais iš 4800 LDK didikų parengtų raitelių net 2000 buvo husarai, o 1576 m. LDK -Lenkijos valdovu tapus Steponui Batorui, buvo vykdoma kavalerijos reforma. Tuomet įvyko šių dalinių pakilimas, husarai įgavo savo tikrąjį pavidalą – tapo sunkiąja kavalerija ir tikrąja to žodžio prasme įgijo sparnus.

Sparnuotieji husarai – elitinė buvusios bendros LDK-Lenkijos valstybės kavalerija, puikiai žinoma mūsų kaimynams lenkams, nuo įvairių istorinių filmų ir mokslinės literatūros iki atkūriamosios karybos husarų klubų. Lietuvoje šiek tiek kitaip – jie nėra visai pamiršti, yra ir mokslinių monografijų šia tema, tačiau tiek daug dėmesio kaip pas kaimynus, husarams istorinėje atmintyje nėra skiriama. Taip pat vis dar gaji nuomonė, kad LDK po Liublino unijos jau buvo visai nebe LDK, todėl to laikotarpio pažinti mums nebūtina, o mūsų stiprybė – viduramžių valstybėje. Taigi, apie sparnuotuosius husarus yra girdėję daugelis, tačiau geriausiai jų praeitį žino senovės karyba besidomintys. O juk mūsų raiteliai puikiai triuškindavo kelis kart gausesnes priešo kariuomenes, pelnė daug pergalių ir nors trumpam, tačiau 1610 metais buvo užėmę Maskvą.

Sparnuotieji husarai karaliaus Zigmanto Vazos vestuvių procesijoje, 1605 m. Varšuvos karališkosios pilies muziejus.

Nors husarų daliniai naudoti daugelio šalių kariuomenėse, tačiau LDK – Lenkijos husarai buvo saviti ir ypatingi. Jų pradžia LDK siejama su vengrų bei serbų samdiniais LDK kariuomenėje Livonijos karo metu – šie raiteliai jau turėjo kovos su Osmanų imperija patirties, todėl formuojantis LDK – Lenkijos husarų daliniams nemažai įvaizdžio, aprangos ir ginkluotės elementų buvo nusižiūrėta iš vengrų, serbų ir turkų kavaleristų. Todėl šie elitiniai daliniai išsiskyrė ne tik puošnia išvaizda, pabrėžusia aukštą raitelių socialinį statusą – plėšriųjų gyvūnų, kartais net leopardų kailiais, tačiau ir sparnais su plunksnomis, kurios puolimo metu turėjo skleisti garsą, gąsdinusį priešo žirgus, o sparnų konstrukcija taip pat manoma galėjo saugoti raitelį nuo kardo kirčio iš nugaros.

Sparnuotieji husarai buvo puikiai ginkluoti, turėjo išskirtinius į viršų ištęstus skydus saugojusius raitelio kaklą nuo kardų kirčių. Dėvėjo gerus šarvus, o LDK husarų kirasas puošė Aušros vartų Marijos emblema. Šie raiteliai į mūšio lauką vėl sugrąžino tiesioginio kavalerijos smūgio į priešo rikiuotę taktiką, naudotą sunkiai šarvuotų viduramžių riterių. Tuo tarpu husarų aukso amžiuje Abiejų Tautų Respublikos priešų – Maskvos, totorių bei švedų kavalerija buvo kur kas lengviau ginkluota, silpniau šarvuota ir kurį laiką tokios efektyvios smogiamosios kavalerijos neturėjo.

Ankstyvieji Lietuvos ir Lenkijos husarai Abraham de Bruyn leidinyje, 1577 m., Amsterdamo valstybinis Riijks muziejus.

Pagrindinis šių XVI-XVII a. raitelių ginklas buvo ietis. Tik panaudojus ietį puolimo metu ir pralaužus tankią priešo rikiuotę buvo griebiamasi muškietų ir kardų. Reikia pastebėti, kad ietimis buvo ginkluoti tik pirmų dviejų eilių husarai, o kitos dvi eilės užnugaryje buvo ginkluotos garsiaisiais lenktais kavalerijos kardais vadinamais šabla (lenk. szabla), duriamaisiais kardais končiarais (lenk. koncerz) ir palašais (lenk. Pałasz). XVI-XVII a. 

Tuo tarpu Respublikos etmonai bei rotmistrai (kavalerijos karininkai) į mūšį ėjo be šalmų, apsiginklavę su buzdyganais. Tai buvo mėgstamiausias jų ginklas, grėsmingas galios simbolis ir žymiai praktiškesnis už buožę.


Naudojo ilgiausias ietis

LDK ir Lenkijos kariuomenėse husarų kavalerija naudojo bene ilgiausias ietis pasaulyje, siekusias net 4,5 – 6,20 m., kai pavyzdžiui caro husarai turėjo tik 4 m. ilgio ietis. Tokiu ginklu ilgą laiką sėkmingai buvo triuškinamos priešo pėstininkų rikiuotės, o Abiejų Tautų Respublika pasiekė daug pergalių prieš žymiai didesnes priešo kariaunas. Kadangi karyba LDK buvo kilmingųjų privilegija, o valstybės iždo lėšomis surinkti daug samdinių taip pat nebuvo galima, teko kautis su žymiai gausesniu priešu – vienam LDK – Lenkijos husarui tekdavo daugiau kaip po šešis priešus.

Kadangi husarų dalinius sudarė turtingesni bajorai, jie patys susimokėdavo už šarvus ir ekipuotę, karius samdydavo iš smulkesnės bajorijos, o šie dar turėjo atsivesti ir numatytą skaičių raitų vyrų kurie husarui tarnavo kaip ginklanešiai. Pagal tradiciją išlaidos už ietis buvo apmokamos karaliaus lėšomis. Vienu žodžiu husarija – viduramžių riterių tradicijos tąsa.

Apie husariškų iečių gamybą šiandien informacijos išlikę nedaug, tačiau yra žinoma, kad dažniausiai ietys buvo daromos dažniausiai iš eglių, jaunų ir tiesių medelių. Ietys buvo gamintos iš dviejų dalių ir tuomet klijuojamos. Ginkluotės meistrai drūtgalyje išgręždavo kiaurymes – ietys buvo tuščiavidurės, kad būtų lengvesnės. Rankai apsaugoti, išpjaudavo apskritą medinį  rutulį ir jį užmaudavo ant ieties, kaip skydelį, o ietis ir specialios formos husariškas skydas buvo puikiai pritaikyti naudoti kartu.

Kad suteiktų didesnę žudomąją galią, ant jo užmaudavo iš plieninį ietigalį, o kad nelūžtų smūgio metu pačią ietį sutvirtindavo metalu ir apvyniodavo odiniais diržais. Dėl grožio, kartais net paauksuodavo, raiteliai užsirašydavo vardus, inicialus, o po mūšio radus sveiką, iš rankų išmuštą ietį husaras galėjo susilaukti ir pašaipų. Legendinės ietys vis tiek lūždavo nepaisant įvairių būdų jas sutvirtinti ir dažnai antro mūšio nesulaukdavo, todėl ginklanešiai mūšio lauke turėdavo paruošę vežimus su naujomis ietimis. Pavyzdžiui po Vienos mūšio Jonas Sobieskis gyrėsi, kad 6000 lenkų husarų ginkluotų ietimis puolė turkus, o po puolimo tik 12 iečių liko sveikos. Jei ietis nelužtų susidūrimo metu, raiteliui yra didelė tikimybė būti nusviestam nuo žirgo.

Kovos subtilybės

Husarai ataką pradėdavo jodami lėtai ir laisva forma, palaipsniui greitėdavo ir artėdavo vienas prie kito suformuodami glaustą rikiuotę, taip į priešą įsirėždami su didžiausia jėga, o puolimą paremdavo lengvosios kavalerijos, kazokų daliniai. XVI a. muškietos ir arkebuzos dar buvo silpnos ir husarų šarvus pramušdavo tik 20-50 metrų atstumu, taigi kartą iššovusi priešo rikiuotė daugiau nebespėdavo užsitaisyti – tam reikėjo kiek mažiau nei minutės. Dažnai pėstininkai savo šūviais husarų šarvų net nepramušdavo – taip neretai nutikdavo pėstininkų nervams neišlaikius, jie iššaudavo per anksti, ir vėl užsitaisyti nebespėdavo, nes husarai buvo jau per daug priartėję.

Kircholmo (Salaspilio) mūšis, 1605 m., flamandų tapytojo Pieterio Snayerso (1592-1667) paveikslas.

Husarai tuo ir naudojosi – stengėsi pulti priešą tuomet, kai jo šaulių linijos keisdavosi. Nors priešas šauliams atsitraukus rikiuotės gale dar išstatydavo savo ietininkus, ant kurių turėjo pasismeigti puolantys husarai,  tačiau LDK husarų ietys buvo kur kas ilgesnės, todėl sėkmingai triuškindavo pėstininkų rikiuotes. Atlikę ataką Husarai persigrupuodavo ir vėl puldavo, kol galutinai sutriuškindavo priešą.

1605 m. Kircholmo (dab. Salaspilio) mūšio metu švedai tapo gudresni ir prieš LDK ir Kuršo karius jau naudojo olandiškojo pavyzdžio rikiuotes su keliomis pasikeičiančių muškietininkų eilėmis, tačiau ir tai nepadėjo atsilaikyti prieš LDK kavaleriją – 300 husarų perskrodė Švedijos kariuomenės centrą ir padalino ją į dvi dalis. Švedų kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta, o Ryga ir Livonija buvo išvaduota.

XVII a. po Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo (1611–1632) kariuomenės reformos, priešui išmokus nuo jų apsiginti bei pagerėjus šaunamųjų ginklų kokybei ir galiai husarų daliniai prarado reikšmę. Švedai pradėjo taikyti naują kovos su husarais taktiką – rikiuotėse sutelkė daugiau šautuvais ginklais ginkluotų pėstininkų, pradėta naudoti ir vadinamoji karė rikiuotė, kuomet nuo kavalerijos pėstininkai ginasi iš visų pusių, t.y.  išsirikiavę kvadratu ir atsišaudo šaunamaisiais ginklais.

Tačiau kovose su Maskva ir Turkija husarai ir toliau išliko svari jėga, o 1621 m. sunkiųjų raitelių skaičius ATR kariuomenėje buvo rekordinis – net 8000 husarų. Tais pat metais, prie Chotino (Ukraina) jungtinė ATR  kariuomenė  su maždaug 35 tūkstančių karių bei dar tiek pat Ukrainos kazokų vadovaujami LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus įsitvirtino prie Chotino tvirtovės, gynėsi 220 tūkstančių Osmanų imperijos karių puolimo ir rengė husarų kavalerijos kontratakas. Priešui patyrus didelių nuostolių buvo sudaryta taika ir apsaugotos pietinės Respublikos sienos.

Išvadavo Respubliką nuo Maskvėnų invazijos

1654 – 1667 Beveik visą Abiejų Tautų Respubliką, išskyrus nedidelę teritoriją prie sienos su Osmanų imperija buvo okupavę Rusijos ir Švedijos kariuomenės. Lietuvai ir Lenkijai tai buvo pats sunkiausias laikotarpis kurį sekė nuolatinės kovos. Tačiau 1660 m. buvo pasirašyta Olivos taiką su švedais, o Jonas Kazimieras atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą. Švedai jau buvo nusilpę ir buvo galima visą LDK-Lenkijos kariuomenę sutelkti kovai prieš rusus. Tuomet  prasidėjo virtinė ATR pergalių – pakankamai sėkmingai P. Sapiegos ir S. Čarneckio vadovaujami ATR husarai triuškino caro karius rytuose, Baltarusijos – Ukrainos žemėse. Persilaužimas įvyko tuomet, kai 1660 m. rusų kariai nesėkmingai bandė šturmuoti LDK tvirtovę Liachovičiuose, o birželio 28 d. netoliese vykusiame Polonkos mūšyje juos visiškai sutriuškino LDK – Lenkijos husarai. Šiame mūšyje pasiektas karybos rekordas – vienas iš husarų, ietimi pervėrė net 6 priešus!

Atsigavusi po dvigubos okupacijos Abiejų Tautų Respublika sugebėjo sustiprėti ir 1683  metais išgelbėjo Vieną iš Osmanų imperijos apgulties. Mūšis laimėtas lenkų husarų pagalba, tiesa dėl LDK etmonų nesutarimų su J. Sobieskiu lietuvių kariuomenę šiame mūšyje nedalyvavo, nors buvo netoliese.

Husarai mūšyje prie Kališo,1706 m.

Keičiantis karybai husarų vaidmuo sumenko

Sunku pasakyti, kuris mūšis ATR husarams buvo paskutinis. Jie dar kovėsi keliuose ATR pilietinio karo mūšiuose Šiaurės karo metu (kova tarp Augusto II remiamo Rusijos ir Saksonijos bei Stanislovo Leščinskio remiamo švedų). Po 1702 m. Klišovo mūšio, husarų skaičius ženkliai smarkiai sumažėja, o tikriausiai paskutiniu husarų mūšiu galime laikyti  1706 m. spalio 29 d. kautynes prie Kališo, kai Augusto II vadovaujama Abiejų Tautų Respublikos, rusų ir Saksonijos sąjungininkų armija sutriuškino jungtinę Stanislovo Leščinskio lenkų ir švedų kariuomenę.

Vėliau, išaugus pėstininkų svarbai mūšio lauke, šie daliniai tapo nebereikalingi ir liko tik kaip rūmų ir paradų puošmenos, naudoti kilmingųjų bei valdovų ceremonijose, laidotuvėse. Taip buvo iki pat 1776 metų, kol husarus valstybiniu dekretu buvo nuspręsta pakeisti kovai labiau tinkamais ulonų daliniais.

Su vazų laikų sparnuotojo husaro šarvais ir rotmistro buzdyganu, 1890 m. Varšuva.

p.s. Kad bent truputį įsivaizduoti koks tai buvo laikmetis, siūlau žiūrėti Jerzy Hofmano filmus “Ugnimi ir Kalaviju” bei “Tvanas”, o geriausia originalo kalba. Tačiau ten filmas, ir ne viskas taip gražu kaip iš tiesų būta – filme vaizduojama apranga daugeliu atvejų per daug puošni karybai todėl daugiau paradinė, išeiginė nei kovinė, tačiau puikiai atspindinti laikmetį. Dėl istorinių detalių vaizdavimo čia jau kita tema, taip pat reikia nepamiršti, kad tai kinas – realybėje senovės karyba buvo žymiai žiauresnė.

Straipsnis 2019 11 14 buvo publikuotas naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

 

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų.
​-  Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos. Kolkas tai padaryti galite tik per Paypal platformą, paspaudę ant mygtuko “Donate”.

]]>
http://www.praeitiespaslaptys.lt/karu-istorija/apie-husaru-ietis/feed/ 0
Kaip prancūzai Kremlių sprogdino http://www.praeitiespaslaptys.lt/karu-istorija/kaip-prancuzai-kremliu-sprogdino/ http://www.praeitiespaslaptys.lt/karu-istorija/kaip-prancuzai-kremliu-sprogdino/#respond Wed, 23 Oct 2019 20:00:20 +0000 http://www.praeitiespaslaptys.lt/?p=386 Continue Reading ]]>

1812 m. rugsėjo 14 dieną Prancūzijos ir jos sąjungininkų kariuomenė įžengė į Maskvą, o Kremliaus tvirtovėje, kaip saugiausioje miesto vietoje įsikūrė Napoleonas su gvardija bei armijos vadovybe. Iš ten jis siuntė pasiuntinius pas carą Aleksandrą I, siekdamas priversti jį pasirašyti taiką ir sutikti su Napoleono sąlygomis. Imperatoriui supratus, kad su caru taikos sudaryti nepavyks, spalio antroje pusėje prancūzai pradėjo atsitraukinėti. Mažai kas žino, kad atsitraukdami prancūzai susprogdino Kremliaus rūmus, padarę didelių nuostolių. Iki tol Kremliaus tvirtovės niekas nebuvo taip stipriai suniokojęs.

Milžiniška ir dar nenusilpusi Didžioji armija su maždaug 110 tūkstančių prancūzų bei jų sąjungininkų karių,  spalio 19 dieną pradėjo trauktis iš Maskvos, o paskutiniai armijos daliniai kaip ir planuota, miestą paliko spalio 23 dieną.

Paskutiniai Maskvą paliko maršalo Eduardo Mortjė daliniai – apie 8000 karių. Jie buvo Didžiosios armijos ariergardas ir turėjo pridengti atsitraukiančią Didžiąją armiją, todėl nebuvo tikimasi, kad šiems kariams vėliau pavyks pasprukti nuo priešo ir prisijungti prie besitraukiančios Napoleono kariuomenės.

Tačiau dar prieš paliekant Maskvą Napoleonas Maršalui Mortjė pavedė kitą ypatingą užduotį – susprogdinti Kremlių. Nuo spalio 20 dienos, tris dienas prancūzų kariai pasitelkdami rusų belaisvius, kasė tranšėjas ir tunelius po Kremliumi, ten dėjo sprogmenis.

Napoleono adjutantas P. de Seguras prisiminimuose rašė: “Visose carų rūmų salėse buvo išdėstytos parako statinės – 183 tūkstančių svarų parako po rūmų skliautais/atsitraukdami jie patikimoje slaptavietėje paliko sumaniai sukonstruotą sprogdinimo įtaisą, kuris pamažu degė. Degimo greitis buvo apskaičiuotas iš anksto ir buvo žinoma valanda, kada jo ugnis pasieks statines su paraku, pakastas po šių pasmerktų sugriauti rūmų pamatais. Spalio 23-iosios naktį, apie pusę dviejų, orą sudrebino baisus sprogimas. Mortjė skubėjo bėgti <…> godūs kazokai ir murzini maskviečiai, privilioti troškimo pasiplėšti, atlėkė užimti jų vietos. Iš pradžių jie klausėsi, paskui, padrąsinti šioje tvirtovėje viešpataujančios tylos, įėjo į vidų, ėmė lipti aukštyn, ištiesę grobio pasiilgusias rankas, kai staiga visi buvo sunaikinti“.

Pasivyti Napoleono kariuomenę buvo nelengva užduotis – apie tai, kad prancūzai rengiasi sprogdinti Kremlių Maskvos gyventojai jau buvo informavę rusų generolą F. Vincingerodę, tuo metu buvusį netoli Maskvos. Šis žinodamas apie priešo armijos atsitraukimą, pradėjo persekioti paskutiniuosius prancūzų dalinius, kurie ir buvo atsakingi už sprogdinimą. Mortjė kariai buvo apsupti, tačiau per plauką jiems pavyko ištrūkti iš apsupties, ir pasivyti Didžiąją armiją.

Maršalui Mortjė jau atvykus pas Napoleoną, Fominskoje (Фoмінскoe) kaime – maždaug už 45 km. nuo Maskvos imperatorius išgirdo stiprų sprogimą, po kojomis sudrebėjo žemė.

Sprogimai sunaikino Kremliaus arsenalą, kuriame caro kariai buvo palikę virš šimto patrankų bei tūkstančius ginklų, komendanto namą bei kai kuriuos rūmus, sugriovė dalį „Ginklų palatos“ pastato, dalį tvirtovę juosusios sienos ir beveik visiškai sunaikino Petro bokštą. Daugelis kitų tvirtovės bokštų, pavyzdžiui Nikolajaus, Aleksejaus ir k.t. sprogimus atlaikė, tačiau buvo stipriai apgadinti.

Tiesa, kadangi prasidėjo lietus, sušlapo dagtys ir nedetonavo dalis sprogmenų, buvusių prie Viešpaties atsimainymo (Вознесенский), 1386 m.) ir Stebuklų (Чудов, 1365 m.) vienuolynų bei Ivano Didžiojo varpinės bokšto. Todėl šie pastatai nors ir buvo pažeisti, liko išsaugoti. Neilgai trukus Kremliaus tvirtovė atstatyta, tačiau ją atstatant nugriauta nemažai senųjų pastatų, taip pat ir senatas bei didieji Kremliaus rūmai. Buvo sukurtas naujas carų rezidencijos ansamblis, statomi nauji pastatai todėl pasikeitė ir tvirtovės vidaus išplanavimas.

Kremliaus lobyną prancūzai išgrobstė dar iki sprogimo – buvo išsivežta daug brangenybių, kurios buvo paslėptos ar sunaikintos. Iš Maskvos, kaip trofėjų Napoleono kariai norėjo išsivežti net Ivano Didžiojo varpinės varpą (bei kryžius), tačiau varpas buvo toks sunkus, kad  prancūzai nesugebėjo jo nukelti – varpas krito ir skilo, buvo žuvusių. Nukelti kryžiai taip pat palikti vietoje – vežimai su trofėjais buvo perpildyti, nes grobio būta daugiau nei buvo įmanoma parsivežti. Tačiau užklupus žiemai šie trofėjai Prancūzijos nepasiekė, jie buvo išbarstyti bei paslėpti.

Vėliau Kremlius kentėjo ir nuo bolševikų, kuriems priešinosi Maskvos gyventojai – tvirtovė buvo apšaudoma artilerijos, ir negailestingai griaunama. 1812 metais per plauką išlikę 14 – 15 amžiaus Viešpaties atsimainymo (jame ilsėjosi ir Vytauto Didžiojo dukra Sofija), Stebuklų bei kiti vienuolynai 1929 metais  buvo sunaikinti bolševikų.

Straipsnis 2019 10 23 buvo publikuotas naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų.
​-  Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos. Kolkas tai padaryti galite tik per Paypal platformą, paspaudę ant mygtuko “Donate”.

]]>
http://www.praeitiespaslaptys.lt/karu-istorija/kaip-prancuzai-kremliu-sprogdino/feed/ 0
#8 Amerika iki Kolumbo ir ne tik. Kaip Venesuela vos netapo “vokiška” http://www.praeitiespaslaptys.lt/lotynu-amerika-prieskolumbines-kulturos/kaip-venesuela-vos-netapo-vokiska/ http://www.praeitiespaslaptys.lt/lotynu-amerika-prieskolumbines-kulturos/kaip-venesuela-vos-netapo-vokiska/#respond Mon, 14 Oct 2019 07:29:19 +0000 http://www.praeitiespaslaptys.lt/?p=529 Continue Reading ]]>
Ispanija dabartinės Venesuelos teritoriją pradėjo kolonizuoti nuo 1502 metų. Nenusileido ir kelios Šventosios Romos Imperijos kunigaikštystės, kurios turėjo tam lėšų, ir taip pat kūrė savo kolonijas, tačiau bandymai buvo trumpalaikiai. Iš šiaurės Europiečių pirmieji pabandę įšokti į jau pravažiuojantį aukso karštinės traukinį buvo įtakingi Augsburgo bankininkai Velzeriai – 1528-1546 metais siuntę ekspedicijas kolonijoms Venesueloje įkurti. Klein Venedig (Mažoji Venecija), taip šiandien galėjo vadintis Venesuela jei kvailokas Velzerių kolonizacinis planas būtų pavykęs.1528 m. jau buvo nukariauta Actekų imperija, o Pisaras dar žvalgė Peru pakrantes prieš didįjį žygį. Į Ispaniją laivai atplaukdavo perkrauti aukso, sidabro ir kitų gėrybių. Nemaža dalis to meto europiečių svajojo vykti į Naująjį pasaulį, visiškai nepažįstamas džiunglių platybes ir rizikuoti gyvybėmis vardan pasakiškų aukso kalnų, kurie iš dalies buvo fantazijos vaisius. Pilną kambarį aukso iš inkų išviliojo tik Pisaras. Eiliniai konkistadorai pralobo tikrai neperdaugiausiai. Inkų auksas nebuvo pramanas, todėl El Dorado legenda ir buvo užsidegusios konkistadorų širdys. Taigi Velzerių užmačios buvo suprantamos ir gerai paskaičiuotos – rasti El Dorado auksą, steigti kolonijas ir lobti plantacijose išnaudojant vergus.

Velzeriai – turtinga ir įtakinga Augsburgo bankininkų šeima

Bartolomejus V Velseris buvo Augsburgo bankų vadovas, o kildino save net iš Bizantijos generolo Belisarijaus. Giminė buvo labai turtinga, valdė vidurio Europos sidabro kasyklas, daug prekybos punktų vakarų Europoje – prekiavo vilna, tekstile bei rytietiškais produktais. Daug turėdami daug ir skolino – finansavo Portugalijos prekybininkus tolimuosiuose Rytuose, taip pat prekybą vergais Afrikoje ir Kanaruose, taip pat aišku ir Karolio I – ojo karo žygius. Aplinkybės buvo sėkmingos, o paskolos davė itin dideles palūkanas. Taigi šitaip sužaisti tikėtasi ir su Venesuelos kolonija.
1528 m. Velzeriams kaip vietoje grąžinamos skolos (4 milijonai aukso dukatų) Ispanijos karalius Karolis I – asis suteikė nuosavybės teises į 1527 m. naujai atrastą Venesuelos provinciją, tačiau Velseriai teritorijas nuo Cabo de la Vela (dab. Guajira Kolumbijoje) iki Masagarana (dab. Venesuela) turėjo užkariauti savo pačių lėšomis – samdėsi ispanų ir flamandų karius, surengė dvi ekspedicijas, įkūrė du miestus – Naująjį Augsburgą (dab. Koras) bei Naująjį Niurnbergą (dab. Marakaibas), taip pat dar tris fortus. Tais pat metais jau buvo atplukdyta 4000 vergų iš Afrikos dirbti cukranendrių plantacijose. Kadangi Venesuela jau buvo garsi aukso kasybos vietomis, iš Sevilijos uosto į Marakaibą atvyko ir 150 vokiečių kalnakasių su tikslu aptikti ir išgauti išsvajotus El Dorado aukso grynuolius.

Prieškolumbiniai Kosta Rikos indėnų aukso dirbiniai

Tačiau istorikai apie Velserius nešneka, išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie beviltiškas El Dorado paieškas. Ir ne veltui – juk net per beveik 28 kolonijos valdymo metus jie nesugebėjo jos išvystyti ir pritaikyti prekybai nors ir turėjo galimybes, o tuo tarpu investicijos buvo skiriamos aukso paieškų ekspedicijoms į džiunglių gilumą, kurios buvo labai nuostolingos – mirtingumas buvo labai didelis, aukso surinkdavo palyginti nedaug. Dėl Velserių įvestos kreditų – paskolų sistemos naujieji kolonistai negalėjo užsiimti prekybine veikla, nebuvo investuojama į bendrovių kūrimą, o prekes gyventojai turėjo pirkti tik iš Velserių prekybos punkto buvusio San Dominge, tad kolonija labai nuskurdo.

Pirmosios vokiečių ekspedicijos Pietų Amerikoje

Pirmąjai iš ekspedicijų vadovavo Ambrosius Ehinger – vienas žiauriausių ne ispanų kilmės konkistadorų. 1528 m. su keturiais laivais ir 281 naujakuriu išplaukė iš Sanlúcar de Barrameda uosto Ispanijoje ir į Korą (Santa Ana de Coro) atvyko jau 1529 m. sausį – ten pakeitė Ispanijos karaliaus vietininką. Iš ten jis surengė ekspediciją link Marakaibo ežero, kur susidūrė su Coquivacoa genties indėnais – po kelių itin kruvinų, tačiau laimėtų mūšių apėjęs Marakaibo ežerą 1529 m. ten įkūrė įtvirtintą “Naująjį Niurnbergą”. Marakaibu gyvenvietė pervadinta tik vėliau ispanams perėmus teritoriją. Susirgęs maliarija Ehingeris nusprendė kuriam laikui atsitraukti į ispanų teritoriją.
Tuo tarpu Ehingerio kolega Nikolas Federmanas siekdamas atrasti “Pietų jūrą” 1530 m. surengia neoficialią ekspediciją į šiaurinį Orinoko upės baseiną ten pasiėmęs 110 karių, 16 raitelių bei 100 sąjungininkų indėnų. Savaime suprantama, jam nepavyksta pasiekti tikslo ir rasti naujo prekybos kelio į Aziją, tačiau pavyksta šiek tiek prisiplėšti. Netoli Barquisimeto apiplėšęs indėnų kaimus po metų su ~3000 – 5565 pesų vertės aukso sugrįžta į Korą. Dėl neoficialios ekspedicijos rengimo Federmanas ketveriems metams atitraukiamas nuo kolonizacijos reikalų ir ištremiamas į Europą. Sugrįžęs į Augsburgą parašo knygą “Indianische Historia. Ein schöne kurtzweilige Historia Niclaus Federmanns des Jüngern von Ulm erster raise” (išspausdinta 1557 m.).

1530 m. Ehingeris, su 40 žirgų ir 130 pėstininkų bei milžinišku skaičiumi jau tapusių sąjungininkais indėnų, iš Naujojo Augsburgo (Koro) išsiruošė į antrąją ekspediciją žvalgyti beribes džiunglių teritorijas ir ieškoti El Dorado šalies. Jie perkopė Oca ir Valledupar kalnus esančius Serranía del Perijá kalnų masyve ir keliavo palei Cesaro upę iki Zapatosos pelkių. Čia ekspedicija sustojo trims mėnesiams, vėliau patraukė į pietus, kur sutiko aršų vietinių genčių pasipriešinimą.

Atlaikyti teko ne tik kovas su priešiškai nusiteikusiais indėnais, tačiau prasidėjo ir vidaus kovos su savo samdiniais ispanais. Nepaisant didžiulių nuostolių žygio metu surinktas grobis siekė net 20000 pesų aukso. Tačiau ekspedicijos grupė 1532 m. turėjusi nugabenti auksą į Korą pasiklydo, o visi išskyrus vieną iš vyresniųjų mirė iš bado. Auksas taip ir nebuvo rastas – štai ir lobio istorija!

Vėliau ekspedicija nusprendė keliauti palei Lebrijos upę, rytų kryptimi, tačiau nuo upės nutolus išseko maisto ištekliai ir prasidėjo badas. Vokiečiai jau pradėjo valgyti savo arklius, šunis ir prarado didelę dalį kartu žygiavusių indėnų. Daug karių mirė sušalę kertant kalnus, o 1533 m. gegužę sugrįžtant ekspediciją užpuolė priešiškai nusiteikusi Chitarero gentis. Ehingeris sužeistas užnuodyta strėle į kaklą mirė 1533 m. gegužės 31 d. ir buvo palaidotas po medžiu, o ekspedicija į Korą grįžo be jo. Labai didelių turtų nebuvo aptikta, o didžiausias karo grobis  – 30,996 pesų vertės auksas į Korą  iš Marakaibo atgabentas tik 1533 m.

Federmano ekspedicijos kelias pažymėtas raudonu punktyru.

Beviltiškos  El Dorado paieškos

Po Ehingerio mirties Georg von Speyer paskiriamas Venesuelos gubernatoriumi, o nuo 1533 m. kartu su Philipp von Hutten pradeda organizuoti naują ekspediciją (1535 – 1538 m.) – naršo džiungles ieškodami legendinio El Dorado Venesuelos pietvakariuose ir šiaurės Kolumbijoje. Prie naujos ekspedicijos dar prisijungė ir iš Europos vėl atplaukęs Federmanas bei Bartolomėjus VI Velseris. Su maždaug 450 vokiečių karių bei 1500 europiečiams draugiškų indėnų jie žygiavo į žemyno gilumą, iš Rio de Hacha palei rytinį Kordiljerų pakraštį, druskos prekybos keliu, kirto Andus ir įžengė į Čibčos (Chibchos) genties žemes. Čibčos buvo pakankamai pažengusi indėnų kultūra, tačiau juos jau buvo nukariavęs konkistadoras Jiménez de Quesada.

Po maždaug beveik 200 mylių žygio  Spejeris ir  Federmanas ekspediciją padalija į dvi grupes susitardami vėliau susitikti. Tačiau nesėkmingai – pastarasis dingsta be žinios. Visgi, Federmanas žygį išgyvena ir kirtęs Andus nusigauna net iki Bogotos. Per tris metus jam pavyksta surinkti tik 5,518 pesų aukso. 1539 m. Federmanas sugrįžta į Europą, kur papuola į Velserių nemalonę dėl tariamų sutarčių nesilaikymo, netinkamo lėšų panaudojimo – iš jo reikalaujama nepaprastai daug pinigų, o byla ilgus metus nagrinėjama teismuose. Galiausiai 1541 metais pasiektas susitarimas, kad Velseriai nebereikalaus pinigų iš Federmano, o jis atsisakys žemių Kolumbijoje. Tačiau laimingai jam nesibaigė – jis buvo nužudytas Valjadolido kalėjime, nes buvo įtartas protestantizmu. Čia ir vėl rankas prikišo Velseriai.

O tuo tarpu Spejerio ekspedicijos grupė pasiekia Orinoko upės ištakas ir 1539 metais grįžta į Korą tik su 80 ligotų ir nusilpusių vyrų. Po metų dėl silpnos sveikatos miršta  ir pats Spejeris.

1540 metų gruodį Huttenas tampa Venesuelos gubernatoriumi ir toliau vadovauja ekspedicijoms, tiria džiunglių platybes. Po keleto metų klaidžiojimo stipriai išsekusi ekspedicija pasiekė didelį indėnišką miestą džiunglėse – šiaurės Amazonėje esančią Omagua genčių sostinę. Kai 1546 metais gerokai nusilpusi ekspedicija sugrįžo į Korą, ten jau metus laiko šeimininkavo ispanai.

Kolonija buvo visiškai neproduktyvi ir nuostolinga

Atrasti El Doradą vokiečiams sekėsi sunkiai, o plantacijų kūrimas pernelyg užtruko. Labai daug vokiečių žuvo nuo tropinių ligų – tokių kaip maliarija, dengės karštinė ar geltonasis drugys, kurioms europiečiai neturėjo imuniteto. Konkistadorai taip pat žūdavo džiunglių glūdumose ir besikaunant su indėnais. Dauguma pirmųjų kolonistų atplaukusių su Ehingeriu jau buvo itin nuskurdę. Velseriai neleido kolonijos gyventojams prekiauti su kitomis kolonijomis ir vietiniais indėnais. Vienintelė artimiausia Velserių prekyvietė iš kurios jie galėjo kažką įsigyti buvo Santo Dominge. O parduodama buvo ne net ne už pinigus, o į skolą. Tad gyventojai iš karto tapdavo prasiskolinę Velseriams. Iki 1542 metų jie buvo įsiskolinę už 92 000 pesų, o Ispanijos karaliaus pareigūnai dar 1531 m. įspėjo Velserius neriboti prekybos tarp Karibų regiono pirklių bei Venesuelos žmonių, kitaip tariant – nedaryti kvailystės. Draudimų panaikinti nesugebėjo netgi Indijų taryba Madride, tad nereikia stebėtis, kad ispanai koloniją atėmė, o 1556 metais su Velseriais išvis nutrauktos prekybos sutartys.

E. Korteso atvykimas į Meksiką

Kodėl Velseriai žaidė su Kreditų sistema ir ar galėjo Venesuela tapti “vokiška”?

Prieš steigdami koloniją Velseriai jau paskolų teikimo įdirbį – finansavo Portugalijos prekybininkus tolimuosiuose Rytuose, taip pat prekybą vergais Afrikoje ir Kanaruose, taip pat aišku Karolio I karo žygius. Aplinkybės buvo sėkmingos, o paskolos davė itin dideles palūkanas. Taigi šitaip sužaisti tikėtasi ir su Venesuelos kolonija – manyta, kad ji duos didelę grąžą. Skolos nebuvo grąžinamos, skurdo ir kariai, o žmonės iš kolonijos bėgo į ispanų teritorijas. Kad grąžinti skolas reikėjo rasti aukso ir lobių, tad žmonės veržėsi į džiungles ieškoti turtų. Didelių turtų nebuvo aptikta, o didžiausias karo grobis – 30,996 pesų vertės auksas į Korą iš Marakaibo atgabentas 1533 metais.
Nepaisant to, kad nebuvo iš ko įsiskolinimus grąžinti, žmonės nebuvo gaudomi, o skolos nebuvo išieškomos. Bėgo ir vergai, be kurių nebebuvo galima išlaikyti žemės ūkio ir plantacijų. Pagal Ispanijos kolonijinę teisę, nebuvo galima pavergti taikių indėnų, ką darė Velseriai siekdami kompensuoti milžiniškus žmogiškuosius nuostolius. Dėl to kilo konfliktų Indijų taryboje, Ispanija spaudė velserius dėl indėnų pavergimo (paradoksalu, tačiau tai darė ir pati).
Velserių kredito sistema turėjo trūkumų ir griovė koloniją, kuri netobulėjo ir neaugo, o 1536 metais iš Naujojo Niurnbergo (Marakaibo) dėl itin blogų gyvenamų sąlygų iš Marakaibo buvo evakuoti 300 naujakurių. Buvo ignoruojama ir tai, kad Cabo de la Vela buvo aptinkama nemažai perlų, buvo galima žvejoti austres, ką jau sėkmingai darė ispanai. Kai Velseriai gavo Karolio I – ojo leidimą prekiauti perlais, perlų žvejus apkrovė dideliais mokesčiais. Taip pat nebuvo investuojama ir į kalnakasybą – nenorėta steigti ilgalaikių įmonių, nors Santa Marta kalnų grandinė buvo tikrai turtinga auksu, sidabru ir smaragdais. Kiek Velseriai iš šios avantiūros uždirbo, sunkoka pasakyti.
Galima neabejoti, kad Velseriams kolonija buvo duota tam, kad paruoštų dirvą ispanų atėjimui. Kiek vėliau Ispanija ją vis tiek būtų ją prisijungusi, tačiau matydamas betvarkę ir progreso nebuvimą Karolis I – asis nusprendė tai padaryti nedelsiant, todėl vokiečiams įsitvirtinti šioje šalyje nebuvo galimybių.

Karolis I – asis perimti Koloniją nusprendė nedelsiant

Keistoji Velserių ekonomika labai nualino koloniją ir stabdė regiono plėtrą, o prekyba buvo žlugusi. Vien tik 1538 metais už Venesuelos koloniją mokesčių karaliui buvo sumokėta itin mažai – tik 13,054 pesų. Karolis I – asis nusprendė, jog pačiame didingų Amerikos civilizacijų nukariavimo įkarštyje negali sau leisti tokios įžūlios svetimšalių avantiūros, kurios pats negalėtų sukontroliuoti. Tad valdovas pareiškė savo teises skirti Koro gubernatorių, o sutartį su Velzeriais nutraukė. Hutteno ir Bartolomėjaus VI Velzerio ekspedicijai sugrįžus į Korą, naujasis miesto gubernatorius Juan de Carvajal Velserių patikėtinius suėmė ir nukirsdino. 1546 m. chartija kolonijos steigimui buvo panaikinta, tačiau dar dešimtmetį Velseriai prekiavo Pietų Amerikoje, kol 1556 m. Karolis I išvis sustabdė tolimesnius Velserių planus regione.

Daugiau informacijos:

Skaitykite plačiau apie ekonomines problemas kolonijoje

Problems of a Credit Colony: the Welser in Sixteenth Century Venezuela

http://caracasylondresmedieval.blogspot.com/2013/06/alemanes-en-la-conquista-de-venezuela.html

http://transit.berkeley.edu/2018/montenegro/

Straipsnis 2019 10 14 buvo publikuotas naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų.
​-  Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos. Kolkas tai padaryti galite tik per Paypal platformą, paspaudę ant mygtuko “Donate”.

 

 

]]>
http://www.praeitiespaslaptys.lt/lotynu-amerika-prieskolumbines-kulturos/kaip-venesuela-vos-netapo-vokiska/feed/ 0
#5 Numizmatų džiaugsmai. Kaip Rusijos imperija ilgiau nei 100 metų sėkmingai olandiškus pinigus padirbinėjo http://www.praeitiespaslaptys.lt/numizmatika/kodel-rusijos-imperija-kaldino-netikrus-dukatus/ Mon, 23 Sep 2019 19:57:39 +0000 http://www.praeitiespaslaptys.lt/?p=1724 Continue Reading ]]>

Pinigų padirbinėjimas – ne retas atvejis pasaulio istorijoje. Tačiau ar galėtumėte patikėti, kad viena valstybė kitos valstybės pinigus masiškai padirbinėti galėtų ilgiau negu šimtą metų, padirbtų pinigų rinkoje atsirastų triskart daugiau negu originalų ir tai liktų neišaiškinta? Taip yra nutikę istorijoje – Rusija padirbinėjo olandiškus dukatus.

Dar XIII a. viduryje Florencija pirmoji nukaldino 3,5 g svorio auksines monetas. Nuo tada prasidėjo standartizuotos masės ir išvaizdos auksinių monetų, vadinamų dukatais, kaldinimo vajus. Daugiausia jų buvo kaldinami Venecijoje, Vengrijoje bei Olandijoje – šioje šalyje dukatai kaldinti net iki 1849 m.
Net šimtmetį, nuo 1768 iki 1869 m. Rusija kaldino Venecijos/Olandijos dukatų padirbinius. Jų tiražas buvo net 28 milijonai, t.y. net tris kart didesnis nei originalų. Po Olandijos protestų Rusija pristabdė monetų kaldinimą, tačiau iš apyvartos jos dar ilgai neišėjo. Kam viso to reikėjo?

Kaip vyko monetų padirbinėjimas ir kam tai buvo naudinga?

Palyginimui – kairėje olandiškas dukatas, o dešinėje rusiškas. Monetos skyrėsi tik mikrodetalėmis.

1768 m. imperatorė Jakaterina II su vokiečių juvelyru Johanu Gassu sudarė sutartį slaptų spaudų gamybai. Pradžioje buvo pasirinkta gaminti Venecijos dukatus, o nuo 1797 m. Olandiškuosius. Kaip ir tikrų dukatų, praba buvo 986*, o svoris 3,49 g.

Tačiau manoma, kad padirbinių gamyba Rusijoje iš tiesų prasidėjo dar nuo imperatorės Jelizavetos laikų – 1730 -1736 metų finansinėse ataskaitose jau dokumentuota Olandiškų padirbinių gamyba.

Kam to reikėjo? Kadangi dukatai anuomet buvo patikima tarptautinės prekybos moneta, o Rusijos imperijoje tarptautinės prekybos ryšiai dar tik vystėsi, reikėjo jiems ir savos atsiskaitymo priemonės.

Nors ir kokybiški, Rusijos rubliai Europos pirkliams dar nebuvo gerai žinomi, ir į savo rinką europiečiai atsiskaitymų jais nenorėjo priimti. O tuo tarpu Olandijos dukatai Europoje buvo puikiai pažįstami ir pripažinti. Todėl ir buvo nuspręsta kaldinti savus dukatus ir jais atsiskaityti Europoje.

Dukatai kaldinti Sankt Peterburge. Iš Sankt Peterburgo kalyklos monetos keliaudavo į Kronštadtą, o tuomet su kariniais laivais būdavo išplukdomos į Viduržemio jūrą. 1770 metais Europoje jau buvo paskleista apie 50 tūkstančių netikrų dukatų monetų. Tokios monetos buvo vadinamos lobančikais (rus. Лобанчик). Tiesa, taip vadintos ir kitos smulkios auksinės monetos vaizduojančios valdovo portretą, pvz luidor’ai. Pavadinimo aiškinimas pakankamai sudėtingas net ir rusiškoje literatūroje.

Taip rusai siekė kelti sumaištį – finansuoti sukilimus prieš Osmanų imperiją, remti graikų sukilėlius, ir kitas Balkanų tautas. Už dukatus ten buvo perkama ginkluotė, atsiskaitoma samdiniams, papirkinėjami pasiuntiniai ir diplomatai.

Pertrauką nuo padirbinių gamybos padarė imperatoriumi tapęs Pavelas I

1796 m. rusiškų dukatų padirbinių gamyba kuriam laikui nutrūko. Imperatoriumi tapęs Pavelas I – asis įsakė 10000 olandiškų dukatų padirbinių perkalti į auksinius rublius, o standartinį senųjų dukatų tekstą «MO. ORDI | PROVIN | FOEDER | BELG. A. D. | LEG. IMP.» – pakeisti įrašu  «НЕ НАМЪ, | НЕ НАМЪ, | А ИМЯНИ | ТВОЕМУ». Ši frazė dažnai pasitaiko ant medalių ir paminklų 1812 metų karui atminti, tačiau tai yra biblinė citata (Ps 113:9), dažnai laikoma ir senuoju tamplierių devizu. Verta pastebėti, kad šių auksinių rublių averse vis vien buvo išlaikyti dukatams būdingi dizaino elementai.

Napoleonui tapus Prancūzijos konsulu, vystėsi ir daug žadančios derybos su Rusija, kas buvo labai nenaudinga Anglijai, todėl 1801 metais imperatorius Pavelas I buvo nužudytas. Ne paslaptis, tai padarė britų įtakoje buvę dvariškiai.

Naujuoju valdovu tapus Aleksandrui I, dukatų padirbinių gamyba vėl buvo atnaujinta. Anglija per carą Aleksandrą plėtė savo interesus Rusijoje, taip siekdama atgauti buvusią įtaką Europoje (Prancūzija juk valdė didelę dalį Europos, o Angliją izoliavo). Ar Rusija monetų paslaptį galėjo patikėti Anglijai, kuri ilgą laiką Olandijai buvo priešė bei konkurentė, sunku pasakyti.

1812 m. Napoleono invazijos metais Sankt Peterburgo kalykloje rusiškų dukatų kopijų gamybos apimtys neregėtai išaugo – karo metu monetų buvo nukaldinta jau net virš 7 milijonų.

Antrame XIX a. ketvirtyje Nyderlandų dukatų kopijos pradėjo cirkuliuoti ir tarp Rusijos imperijos gyventojų. Dukatais buvo atsiskaitoma užsienio atstovybių darbuotojams, taip pat buvo finansuojamos Rusijos karinės kampanijos.

Monetos dizainas buvo toks populiarus, jog per 1830-1831 metų sukilimą sukilėlių kontroliuojama Varšuvos kalykla sugebėjo nukaldinti net 164 tūkstančių lenkiškų aukso dukatų kopijų, kurie buvo naudojami ginkluotei pirkti. Tiesa, monetą atskirti nuo olandiškos jau nebuvo sunku – prie riterio galvos iš dešinės buvo lenkiškas erelis.

Padirbiniai kaldinti ilgiau negu originalai

Rusijoje olandiški auksiniai dukatai buvo kaldinti ilgiau negu pačiuose Nyderlanduose. Nyderlandai auksinius dukatus kaldinti nustojo 1849 m., tačiau Rusijoje monetos su 1849 m. data dar buvo kaldinamos net iki 1867 metų.

Per tą laiką jų pagaminta net 25 milijonai vienetų. O per visą klastočių kalybos laikotarpį Rusija šiam reikalui sunaudojo daugiau kaip 100 tonų Uralo ir Altajaus aukso.

Padirbinių kokybė buvo pakankamai gera, jog tik 1867 m., beveik po šimtmečio klastočių cirkuliavimo apyvartoje, Nyderlandai pagaliau suprato, kad rinkoje gerokai per daug 1849 m. dukatų.

Valstybė 1867 m. protesto nota kreipėsi į Rusiją ir 1869 m. dukatų kalyba buvo sustabdyta. Monetos buvo superkamos ir perlydomos. Iki 1886 m. už dukatą buvo išmokami 2 rubliai ir 85 kapeikos, iki 1897 m. – 2 rubliai ir 95 kapeikos, o nuo 1897 m. – 4 rubliai ir 41 kapeika.

Tai nėra vienintelis atvejis, kuomet vienoje valstybėje buvo padirbinėjamos kitos valstybės monetos. Tačiau savo mastais ir trukme – valstybiniu lygiu įtvirtintas kitos valstybės pinigų padirbinėjimas truko per šimtą metų – šis atvejis yra išskirtinis.

Kaip ši Rusijos apgaulė liko nepastebėta beveik šimtmetį?

Pasakyti, ar Nyderlandai išties tik 1867 m. sužinojo, kad Rusija šimtą metų padirbinėjo jų pinigus, ar žinojo anksčiau, bet nereagavo, sunku.

Neabejotina, kad Nyderlandai suprato, kad Europos rinkoje tikrai per daug dukatų. Tačiau iš kurios šalies jie atsiranda, greičiausiai nežinojo. Tai, kad rusiški padirbiniai buvo kaldinti ne Nyderlanduose, buvo nepaprastai sunku atskirti, nes monetos buvo tikrai geros kokybės bei metalo, o nuo originalų skyrėsi tik mikrodetalėmis.

Be to, ir patys Nyderlanduose kaldinti dukatai nebuvo visiškai vienodi – juk būdavo ir normalus kalybos preso nusidėvėjimas – brokas iki tam tikro lygio, su kuriuo monetos dar buvo išleidžiamos į apyvartą.

Dukatai kaldinti ir Abiejų Tautų Respublikoje

Beje, olandiškų dukatų monetos buvo tokios populiarios, kad jų dizainą savinosi daug Europos valdovų. Panašias į olandiškus dukatus monetas kaldino Vokietijos žemės, Austrija, Vengrija.

Taip pat ir Lenkijos-Lietuvos valstybė. Tikrai žinoma, kad monetos turėjusios panašumų į olandiškuosius dukatus averse arba reverse buvo tiek prie Zigmanto Vazos (1590 m., Krokuvos kalykla) tiek ir prie Stanislovo Augusto Poniatovskio kurio auksinių monetų vien per 1766 metus buvo nukaldinta apie 7 tūkstančius.

Visose šalyse kaldinti dukatai buvo panašaus svorio, turėjo panašią aukso masę, ir vadinosi dukatais, tačiau jų išvaizda vis dėlto skyrėsi, todėl anuomet tai ir nekėlė tarptautinių nesutarimų.

Be to,  ATR kaldintos auksinės monetos buvo labai retos ir riboto tiražo, skirtos atsiskaitymams bei dovanoms valdovo aplinkoje, o kai kurios pagamintos tik kaip bandiniai. Kasdienėje apyvartoje jos nebuvo vartojamos, nes Abiejų Tautų Respublikoje cirkuliavo įprasti olandiškieji dukatai.

Bei, Rusijos dėka, ir jų padirbiniai, kurie unikalūs tuo, kad buvo identiški olandiškoms monetoms, aukso praba bei svoris buvo toks pats, o kaldinta pagal originalius štampus, o kaldinti be Nyderlandų žinios.

Padirbinių gamyba žalinga Rusijos imperijos vidaus ekonomikai. Kadangi monetų gamybai buvo sunaudoti milžiniški kiekiai Altajaus bei Uralo aukso – net daugiau kaip 100 tonų, o monetų pavidalu jis buvo paskleistas į Europos rinką, šiandien sunkoka pasakyti ar ilgalaikėje perspektyvoje tokie imperijos veiksmai davė geopolitinės naudos.

Po Nyderlandų protesto, iš apyvartos pradėjus supirkinėti dukatus, iki šiandien jų išliko pakankamai nedaug, todėl numizmatų tarpe tokios monetos labai vertinamos.

Identifikuok savo monetą!

Plačiau apie monetų identifikavimą aprašyta čia:

https://goldducats.com/about-ducats/

https://navimann.livejournal.com/346525.html

Straipsnis 2019 09 23 buvo publikuotas naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

 

]]>
#7 Amerika iki Kolumbo ir ne tik. Ko Amazonės džiunglėse ieškojo Persis Fosetas? http://www.praeitiespaslaptys.lt/lotynu-amerika-prieskolumbines-kulturos/5-amerika-iki-kolumbo-ir-ne-tik-ko-ieskojo-persis-fosetas/ Fri, 06 Sep 2019 20:00:03 +0000 http://www.praeitiespaslaptys.lt/?p=2853 Continue Reading ]]> Paititis – legendomis apipintas senovės inkų miestas tariamai buvęs į rytus nuo Andų kalnų. Tai jau ne El Doradas ir gal būt tik legenda, todėl miesto buvimo vieta labai abstrakti. Jis tikriausiai galėjo egzistuoti Peru pietryčiuose, Bolivijos šiaurėje ar pietvakarių Brazilijoje, kažkur džiunglėse. Legenda miestą sklinda nuo konkistadorų laikų – jame nuo ispanų slėpėsi pabėgėliai, o miestas buves labai turtingas. Noras atrasti miestą neblėsta ir šiandien, vis dar rengiamos ekspedicijos. Tačiau iki šiol garsiausia prarastojo miesto paieškų istorija susijusi su britų pulkininku Persiu Fosetu (Percy Fawcett, 1867-1925) ir mįslingu jo dingimu.

Persis Fosetas – tikrasis Indiana Džonsas

Kadangi dar nebuvo gerai kartografuotų pasienio teritorijų, šalys kovėsi dėl pasieniuose buvusių gamtos išteklių. Anglijos geologų draugija laikėsi neutralios pozicijos ir pasisiūlė padėti išspręsti teritorinį ginčą – 1906-aisias metais Persiui Fosetui paskyrė pirmają užduotį – ekspediciją kartografuoti Brazilijos ir Bolivijos pasienio turtingo kaučiukmedžiais. Tuomet Fosetas  jau buvo 39 metų amžiaus ir daug matęs.

Jį lydėjo kompanionas Arthur Chivers, 20 indėnų ir daug mulų. Po 18 mėnesių trukusios sėkmingos, tačiau išsekinusios visą komandą ekspedicijos Fosetas užsitarnavo itin užgrūdinto džiunglių atradėjo vardą. Jis pasižymėjo ir gerais santykiais su vietiniais indėnais, vengė naudoti ginklą net tada kai situacija buvo ant ribos. Kitų ekspedicijų metu, labiau skverbdamasis į džiunglių gilumą užfiksavo dar nežinomų, agresyviai nusiteikusių indėnų genčių, tačiau stengėsi vengti ginkluoto konflikto.

1906-1925 Pietų Amerikoje jis rengė net aštuonias ekspedicijas, jam teko iškęsti kasdienius susidūrimus su nuodingomis gyvatėmis, vorais, kraują siurbiančiais šikšnosparniais, milžiniškomis anakondomis, elektriniais unguriais piranijomis ir kitais džiunglių gyvūnais, taip pat ligas – karštinę, maliariją, geltonajį drugį. Vienam iš ekspedicijos narių pirštus nukando piranijos, o pats Fosetas tvirtina, kad jis nušovęs daugiau nei 60 pėdų ilgio anakondą, taip pat teigė matęs daug dar nematytų labai nemalonių vabalų rūšių, cianidą spjaudančių šimtakojų, po oda išsiritančias ar raumenis ėdančias lervas,  bei taip vadinamų “Sauba” skruzdėlių ir milžiniškų nuodingų “Apazauca” vorų – visi šie gamtos malonumai nėra prasimanymas, egzistuoja ir šiandien…

Vienas įdomesnių dalykų kurį 1913 metais P. Fosetas aprašė džiunglėse vykusį susidūrimą su šunimis turinčiais dvigubą nosį. Niekas netikėjo šia istorija ir net juokėsi. Tačiau tokie šunys vadinami Pachón Navarro buvo atvežti į Pietų Ameriką konkistadorų ir labai mėgiami tarp ispanų didikų. Dviguba nosis pasitaiko tik pas kai kuriuos šunis, tačiau ši variacija anksčiau buvo labai vertinama dėl tariamai geresnės uoslės medžioklėje. Iki šiandien jų likę tik 70 – 80 ir mokslininkai rūšį bando atkurti. 

Fosetas dienoraščiuose iš Bolivijos mini ir kitą keistą džiunglių gyvūną turėjusį ir šunims ir katėms būdingų bruožų. Šiandien jis žinomas kaip Bolivijos Mitla, tikriausiai gyvenanti kažkur atokiai džiunglėse, kur atsargaus padarėlio mokslininkams vis nepavyksta surasti. Tai nėra kažkoks ypatingas gyvūnėlis, tačiau mokslui tai visgi atradimas. Na o keletą nuotraukų kažkam visgi yra pavykę padaryti.

Nepaisant visų sunkumų Fosetas mylėjo savo darbą ir didelę gyvenimo dalį praleido rengdamas žemėlapius Brazilijos džiunglių teritorijoms, iš kurių anksčiau niekas negrįždavo. Jam tai gerai sekėsi, gavosi puikūs žemėlapiai. Pulkininkas susibičiuliavo su garsiais rašytojais Raideriu Hagardu ir Arturu Konanu Doiliu – jų kūryba stipriai įkvėpta Foseto atradimų bei dienoraščių. 

Istorija užbūrusi garsujį keliautoją

Vėlesnių ekspedicijų metu iš vietinių indėnų sužinojo, kad giliai Amazonės džiunglėse gali būti išlikę pirmykščių indėnų civilizacijų pėdsakų arba paslaptinga baltaodžių indėnų gentis gyvenanti giliuose urvuose ir slepianti įėjimus. Pasakojimai ir legendos apie džiunglių miestą buvo labai viliojo patyrusį keliautoją, jis buvo tiesiog apsėstas minčių apie naujas paieškas ir atradimus.

Pradėjęs domėtis, 1920 m. Rio De Žaneiro nacionalinės bibliotekos archyvuose Persis Fosetas aptiko nežinomo portugalų keliautojo dienoraštį, rašytą 1753 m. (originalą galima pamatyti čia). Ilgą laiką keliautojas buvo nežinomas, tačiau istoriko Pedro Calmón pastangomis pavyko nustatyti rankraščio autorių – tai kapitonas Joao da Silva Guiamares (? – 1764/1766 m. ). Portugalo rankraštyje aprašomas giliai Brazilijos džiunglėse esantis miestas, apjuostas didelėmis akmeninėmis sienomis – manomai kažkur tarp Xingu ir San Francisco upių, Mato Grosso valstijos gilumoje. Mieste buvusių megalitų masiškumas keliautojui kažkuo priminė antikos griuvėsius, o ant jų buvo kažkas išraižyta. Ten jis matė ir kelis baltaodžius indėnus kanojoje, kas jam iškart pasirodė neįprasta. Pasakojimą archeologai iškart atmetė, kaip fantazijas, tačiau pulkininkas Fosetas miestą žūt būt pasirįžo surasti. Pastarųjų dešimtmečių archeologiniai kasinėjimai Mato Grosso, kaip tik ten kur keliauta Persio Foseto tikrai yra buvę nemažų sėslių bendruomenių pvz. Kuhikugu archeologinėje vietovėje.

Vietą, kurioje turėjo būti prarastasis miestas P. Fosetas pavadino pavadino tiesiog raide Z, tačiau ne Paititi. Tikriausiai nebuvo įsitikinęs, kad tai ta pati vieta, arba todėl, kad tai paskutinė abėcėlės raidė ir menamai likusi paskutinė neištirta džiunglių civilizacija. Nereikia stebėtis atradėjo užsidegimu – juk prieš dešimt metų, 1910 m. Hiramas Binghamas atrado tikrų tikriausią prarastajį  miestą Maču Pikču, kurio nesugebėjo aptikti net ispanų konkistadorai, o atradėjas Maču Pikču pamatė visiškai kitokį nei šiandien matome mes – visiškai apaugusį džiunglėmis.

1921 metais jis leidosi į pirmają ekspediciją ieškoti džiunglių miesto, tačiau dėl gyvūnų, ligų, parazitų ir komandos narių žūčių ji buvo nesėkminga. Vėliau miestą Fosetas rengė dar kelias ekspedicijas, kartais į džiungles iškeliaudavo ir vienas.  Pulkininką galime vadinti tikruoju Indiana Džonsu.

Metai ėjo, tačiau Foseto užsidegimas rasti Z miestą nė kiek nesumažėjo. 1925 m. balandį jis vėl bandė rasti Z miestą, tačiau kur kas geriau apsirūpinęs ir pasiruošęs. Lydėjo jį ir geras draugas (Raleigh Rimmel) bei vyriausias sūnus Džekas, taip pat du brazilai. Ekspedicija buvo kur kas mažesnė nei anksčiau – motyvuota tuo, kad kuo mažiau žmonių, tuo mažesni šansai, kad bus įsivelta į konfliktus su nedraugiškomis gentimis. Ekspedicija buvo gerai aprūpinta ginklais, maistu ir priešnuodžiais nuo labai pavojingų surucucú gyvačių – tuo pasirūpino Šiaurės Amerikos leidėjų sąjunga, taip gavusi teises pirmoji publikuoti naujienas iš Foseto ekspedicijos.

Anot Foseto kolegų, jam jau buvo nebesvarbu ar jis išgyvens ar paliks savo kaulus džiunglėse – svarbiausia buvo išsvajotasis miestas ir jo paslaptys kurias viltasi atskleisti. Kelionę aprūpino ir finansavo mokslo draugijos ir laikraščiai, maršrutas buvo gerai planuotas, o tokiam patyrusiam keliautojui tikimybė pasiklysti buvo pakankamai menka.

Lemtingoji ekspedicija

Lemtingoji ekspedicija į Amazonės džiungles prasidėjo 1925 m. Balandžio 20 d. iš Cuiabá miesto, o gegužės 29 d. pasiekė dar neištirtos teritorijos pakraščius, sustojo ir įsirengė stovyklavietę Kuikuro džiunglių kaimelyje, iš ten išsiuntė savo kompanionus brazilus, su laiškais pasauliui apie savo buvimo vietą – paaiškino, kad ekspedicija kirs Xingu upės aukštupį (pietrytinis Amazonės intakas). Nuo tada apie pulkininką Fosetą niekas daugiau nebegirdėjo, jis dingo be pėdsakų. Keliauti džiunglėmis jis planavo maždaug metus, tačiau einant jau antriems metams po išvykimo vis dar nebuvo jokių žinių ir žmonės sunerimo. Mįslingas ir nepaišaiškinamas tyrinėtojo dingimas atradėjo populiarumą įšaldė amžiams. Spėjama, kad jo palaikai ilsisi kažkur Brazilijos džiunglėse, Mato Grosso valstijoje. Remiantis pulkininko istorija 2016 metais sukurtas filmas „Prarastasis miestas Z“. Žiūrėti gal kiek ilgokas, tačiau labai įdomus.

Versijos

Nors pats P. Fosetas ir paliko nurodymus, jam nesugrįžus nesiųsti ekspedicijų paieškai, visgi buvo rengta mažiausiai 13 ekspedicijų su viltimi jį rasti – paieškų metu džiunglėse žuvo daugiau nei 100 žmonių, namo negrįžo ir šveicaro Stefan Rattin (1932), anglo Albert de Winton (1933) paieškų grupės, todėl 1934 metais Brazilijos valdžia galiausiai uždraudė ieškoti P. Foseto.

Foseto sūnus Brajanas ieškodamas tėvo ir brolio surengė dvi ekspedicijas į džiungles. Jam pavyko sutikti prancūzų keliautoją, kuris papasakojo, kad džiunglių kelyje prie Minas Gerais, netoli Mato Grosso jam pavyko sutikti seną ir ligotą žmogų kuris atrodė labai pasimetęs. Kai prancūzas paklausė jo vardo, jis atsakė, kad Fosetas. Tačiau prancūzas iki susitikimo su Brianu apie tokį žmogų nebuvo girdėjęs.

Paieškų grupės surinko daug informacijos, aptiko ir Foseto kompasą ir lentelę su jo inicialais, tačiau manoma daiktai buvo pamesti ankstesnių ekspedicijų metu. Užfiksuota ir nemažai gandų, paslapčių ir dezinformacijos pvz. džiunglėse buvo pastebėtas vienas jo į ekspediciją paimtų šunų ar, kad pats Fosetas laikomas laukinių nelaisvėje ar, kad patyrė amneziją ir dabar uždarai gyvena su indėnų gentimi…

Legenda tęsiasi

1996 m. turtingas bankininkas Džeimsas Lynčas su sūnumi bandė ieškoti Foseto palaikų ir keliavo link Kuikuro kaimo prie Xingu upės, tačiau pažeidęs indėnų valdas teritoriją buvo pagrobtas Kalopalos genties, buvo grasinta jį sušerti piranijoms ar džiunglių bitėms – bankininkas pasisiūlė nupirkti indėnams visko ko reikia už 30 000 dolerių mainais į laisvę.

1998 metais Foseto pėdsakais sekė dar vienas drąsuolis – įtardamas, kad tie patys Kalopalos genties indėnai galėjo būti atsakingi už Foseto grupės žūtį, pabandė su jais susitikti. Keliautojui visgi pavykus sėkmingai susikalbėti su genties vyresniaisiais jam buvo paaiškinta, kad indėnai su Foseto dingimu neturėję nieko bendra.

Šiandien tyrėjams pradėjus analizuoti asmeninius pulkininko dokumentus ir susirašinėjimus su artimaisiais prieita išvados, kad P. Fosetas niekad ir neplanavo sugrįžti – jis buvo įsimylėjęs džiungles ir pilnai galėjo nurodyti klaidingas savo buvimo koordinates norėdamas suklaidinti jo ieškančiuosius. Tai pakankamai įtikinama versija teigianti, kad pulkininkas su sūnumi gyvenimą užbaigė tiesiog atsiribojęs nuo civilizacijos, gyvendamas su viena iš atokiai džiunglėse įsikūrusių indėnų genčių ir veikiausiai ten bandydamas kurti utopinę visuomenę ar asmens kultą.

Yra ir kita, kur kas fantastiškesnė versija – jam visgi pavyko rasti paslaptingąjį miestą, tačiau iš ten jis tiesiog nebegrįžo arba nebuvo išleistas jo gyventojų. Kadangi kolkas dar palyginti nedideli Amazonės džiunglių plotai yra ištirti archeologų, mokslui nežinomų miestų ar civilizacijų griuvėsių egzistavimas jose yra pilnai įmanomas.

Kaip atsirado legendinio miesto istorija?

2001 metais italų archeologas Mario Pola pranešė, kad Romos archyvuose aptiko jėzuitų misionieriaus Andres Lopez užrašus. Dokumente, datuojamame maždaug 1600 metais Lopez’as aprašo didelį miestą turtingą auksu, sidabru ir brangakmeniais, esantį kažkur tropikų džiunglių glūdumoje – vietiniai jį vadina Paititi. Dokumentas buvo plačiai publikuotas, tačiau jo patikimumu abejojama. Misionierius mieste nebuvo, o tik girdėjo vietiniams indėnams kalbantis. XVI – XVIII a. daug istorinių šaltinių mini šį miestą ir nesėkmingas jo paieškas.

2001 metais du Helsinkio universiteto mokslininkai archeologas dr. Ari Siiriäinen ir istorikas dr. Martti Pärssinen su Paititi legenda susiejo inkų karines ekspedicijas į Amazonės džiungles Beni bei Madre de Dios upių baseinuose. Siekiant hipotezę patvirtinti 2001–2003 m. metais Suomijos – Bolivijos archeologinė ekspedicija ištyrė įtvirtintą Las Piedras gyvenvietę netoli Riberalta miesto Rytų Bolivijoje. Kasybos metu aptikta kai kurių inkų imperijai būdingų keramikos fragmentų, tačiau daugiau duomenų ekspedicijai surinkti nepavyko. Inkai tą kraštą valdė pakankamai trumpai.

2007 m. gruodžio 29 d.  netoli Kimbiri, Peru vietiniai indėnai rado didelius akmeninius statinius, panašius į aukštas sienas, kurių plotas siekė net 40 000 kvadratinių metrų – vietą jie pavadino Manco Pata tvirtove, tačiau Peru tyrėjai teigia, kad tai natūraliai susiformavusios akmens konstrukcijos. Paieškos tęsiasi, o anot Andrew’o Nicol’o, dirbusio  su pirminiais konkistadorų bei jėzuitų šaltiniais miestas ar inkų forpostas Peru Amazonės baseine pilnai galėjo egzistuoti.

Straipsnis 2019 09 06 buvo publikuotas naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

]]>
#6 Amerika iki Kolumbo ir ne tik. Interviu su vienu iš 2014 – 2018 m. Jungtinės Rusijos-Japonijos-Ekvadoro archeologinės ekspedicijos vadovų dr. Andrej Tabarev http://www.praeitiespaslaptys.lt/lotynu-amerika-prieskolumbines-kulturos/7-amerika-iki-kolumbo-ir-ne-tik-interviu-su-vienu-is-2014-2018-m-jungtines-rusijos-japonijos-ekvadoro-archeologines-ekspedicijos-vadovu-dr-andrej-tabarev/ Sun, 09 Jun 2019 09:00:48 +0000 http://www.praeitiespaslaptys.lt/?p=2974 Continue Reading ]]> Novosibirsko,Vladivostoko bei Tohoku universitetų archeologai kartu su kolegomis Ekvadore 2014 – 2015 bei 2017 – 2018 metais vykdė archeologinius kasinėjimus „Real Alto“ ir Loma Atahualpa senovės gyvenvietėse, tyrinėjo vieną seniausių archeologinių kultūrų Pietų Amerikoje – Valdiviją (ši kultūra pristatyta pirmoje šio straipsnio dalyje). Apie jungtinę archeologinę ekspediciją ir naujausius tyrimus išskirtiniame interviu kalbamės su Novosibirsko universiteto Užsienio archeologijos katedros vedėju, istorijos mokslų daktaru Andrej Tabarev. 

Kasinėjimų metu archeologai rado kelių piramidžių bei gyvenamųjų pastatų liekanų, taip pat moteriškų figūrėlių iš molio bei minkšto akmens taip pat dvi ritualines figūrėles skirtas laidotuvių apeigoms. Ekspedicijos metu aptikta seniausios keramikos likučių visame Pietų Amerikos žemyne (San Pedro kompleksas, Real Alto). 4600 BP (BP – before present, mokslo kalba tai reiškia metus iki šių dienų, tačiau atskaitos tašku pasirinkti 1950 metai, taigi skaičiuojama iki jų) – tokia seniausia data nustatyta moderniu greitintuvų masės spektrometrijos metodu (AMS) tiriant keramikoje išlikusias organines daleles.

Apie jungtinę archeologinę ekspediciją ir naujausius tyrimus  išskirtiniame interviu kalbamės su Novosibirsko universiteto Užsienio archeologijos katedros vedėju, istorijos mokslų daktaru Andrej Tabarev.

Visai nesenai sugrįžote iš kasinėjimų Ekvadore – baigėte jau ketvirtąjį ekspedicijų sezoną. Kodėl jūs, Sibiro universitetų archeologai, drauge su japonais sumanėte rengti archeologines ekspedicijas į Ekvadorą? Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas?

Rusų archeologai dar niekad anksčiau nebuvo rengę ekspedicijų į Pietų Ameriką. Jau senai domimės ankstyvosios keramikos kultūromis, pereinamuoju laikotarpiu iš paleolito į neolitą – buvusia riba, kuomet kito akmens amžiaus žmogaus gyvenimo būdas, nuo medžiotojų rankiotojų bendruomenių buvo pereinama prie sėslesnio gyvenimo būdo, pradėta gaminti keramika. Mus, kaip ir japonų archeologus domina ankstyvųjų keraminių kultūrų atsiradimas visame Ramiojo vandenyno regione.

Real Alto radiniai – Valdivijos keramika ir  mokslininkus nustebinęs, keistai palaidotas žmogaus skeletas.  Mokslininkai mano, kad keramika ritualų metu būdavo sudaužoma.

Kaip vyko pasirengimas pirmajai ekspedicijai? Kiek žinau ruošėtės net daugiau nei ketverius metus. Su kokiais sunkumais susidūrėte ir ar viskam pavyko tinkamai pasirengti?

Taip, iš tiesų ekspedicijai  ruoštis pradėjome 2010 tačiau tik 2014 metais išvykome į Ekvadorą. Buvo labai sunku gauti finansavimą, tačiau Tolimųjų rytų Federalinio universiteto (Vladivostoke) mokslinių fondų dėka ekspedicija į Pietų Ameriką tapo įmanoma. Tačiau finansavimą turime tik vienam sezonui – siekdami ilgamečio projekto, kaskart turime pildyti begalę dokumentų.

Kokias archeologinių kasinėjimų metodikas taikote darbui tropiniame klimate?

Tiesą sakant, nieko ypatingo – taikome tuos pat archeologinius metodus kaip ir kasinėjimams Azijoje, Sibire. Siekdami geriau pažinti stratigrafiją bei grunto ypatybes pirmąjį ekspedicijos sezoną paskyrėme daugiau bandymams nei tiriamiesiems kasinėjimams. Tropiniame grunte kolagenas neišlieka – negalime atlikti DNR tyrimų, labai svarbių dirbant su E. Estrados hipoteze. Tačiau galime pasidžiaugti, kad išlieka šiek tiek organikos – tyrimuose labai padeda C14 radioaktyviosios anglies datavimas.

Su kuriais Ekvadoro praeities etapais dirbote praeitoje ekspedicijoje, kokią praeitį bandėte atkurti?

Tyrimai Ekvadoro pakrantėje apėmė pereinamąjį laikotarpį tarp dviejų akmens amžiaus kultūrų – neolitinės Las Vegas (10 – 6000 BP) ir paleolitinės, jau keramikos gamyba ir ankstyvąja žemdirbystę užsiėmusios Valdivijos kultūros (5500 – 3500 BP).

Kokie buvo 2018 m. kasinėjimai, iš kurių sugrįžote visai nesenai? Jei ne paslaptis, ką naujo pavyko atrasti, sužinoti?

Paskutinės ekspedicijos metu kasinėjome akmens amžiaus stovyklavietę vietovėje „Loma Atahualpa“, radome tris palaidojimus ir šiuo metu laukiame C14 radioaktyviosios anglies tyrimų rezultatų datavimui patikslinti.

Kokie jūsų planai ateityje ir kokį potencialą matote ateinančiuose kasinėjimuose, į ką koncentruositės?

Su optimistiškomis nuotaikomis tikimės, kad 2019 m. tęsime kasinėjimus Loma Atahualpoje, bet vėlgi viskas priklausys nuo būsimo finansavimo.

Ir klausimas pabaigai – kas įkvėpė ar paskatino domėjimąsi prieškolumbinių civilizacijų praeitimi, kaip viskas prasidėjo?

Nemanau, kad mano atveju buvo kažkas ypatingo – susidomėjimas atsirado mokykloje, jam įtakos turėjo kai kurios knygos, tuometinė dokumentika. Pirmą kartą į Pietų Ameriką atvykau būdamas 47 metų, bet su labai gera teorine ir praktine patirtimi – viskas turi būti savo laiku.

Dėkoju už pokalbį.

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų.
​-  Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos. Kolkas tai padaryti galite tik per Paypal platformą, paspaudę ant mygtuko “Donate”.

 

]]>
Kitokia istorija. Ar Napoleonas siekė karo su Rusija? http://www.praeitiespaslaptys.lt/karu-istorija/kitokia-istorija-ar-napoleonas-sieke-karo-su-rusija/ Sat, 08 Jun 2019 08:59:13 +0000 http://www.praeitiespaslaptys.lt/?p=1748 Continue Reading ]]> Istorijos vadovėliai apie 1812 m. karą rašo gan paprastai – Napoleonas su blogais norais užpuolė Rusiją iš pasalų, motyvuodamas kontinentinės blokados susitarimų nesilaikymu ir siekdamas situaciją išspręsti derybomis. Tiesa ta, kad Aleksandras I ilgus metus ruošėsi nukariauti Prancūziją, anuomet dominavusią Europoje.

Kontinentinės blokados susitarimai nekirto Rusijos ekonomikai taip stipriai, kaip milžiniškos išlaidos ginklavimuisi iškart po 1807 m. Tilžės taikos. Sutartis nebuvo populiari tarp rusų aristokratijos – Rusija daug kartų kovėsi su prancūzais, provokavo konfliktus 1805, 1806 ir 1807 metais ir juos pralaimėdavo, o už viso to stovėjo Anglija.

Remiantis Aleksandro I ir Napoleono susirašinėjimais, galima suprasti, kad Napoleonas neplanavo kirsti imperijos sienų ir pulti Rusiją, tačiau Aleksandras I tik ką po Tilžės taikos pasirašymo jau pradėjo pradėjo ruoštis naujam karui – Austrijoje ir Anglijoje buvo perkami dideli ginklų kiekiai, kelis kartus buvo padidintas karinis biudžetas, į Prancūziją siunčiami žvalgai, o prancūzų armijos struktūra bei įvykdytos reformos buvo kopijuojamos ir pritaikomos caro kariuomenėje. Ruošdamasis karui caras net sugebėjo parduoti 10 000 valstiečių baudžiauninkų.

1810 m. prie sienos su Varšuvos kunigaikštyste jau buvo dislokuota nemaža rusų kariuomenė, modernizuota ir pilnai parengta puolimui, kai artimiausi Prancūzų kariai tuo metu buvo tik Vokietijoje. Tais pat metais Aleksandras I išleido įsaką draudžiantį į Rusiją įvežti didžiąją dalį prancūziškos produkcijos. Tai buvo caro atsakas konflikte dėl Oldenburgo hercogystės prijungimo. Iš tiesų Romanovai genealogiškai buvo susiję su Oldenburgo Gottorpais ir nejuokais įsiuto prancūzams ją okupavus.

1811 m. kai Aleksandras I pilnai buvo pasirengęs karui, Napoleonui įteikė ultimatumą – pareikalavo išvesti kariuomenę iš Prūsijos ir Švedijai priklausiusios Pomeranijos, sumažinti prancūzų karių skaičių Dancige – rašo P. de Seguras. Maršalas Davu laiškuose įspėjo Napoleoną apie armijų judėjimą pasienyje bei gresiantį puolimą, kuo imperatorius niekaip negalėjo patikėti, kaip ir nusileisti caro ultimatumui – atiduoti Prūsiją caro įtakai.

1811 m. spalį rusų armija jau buvo pradėjusi judėti link Nemuno, tačiau caras gavęs Prūsijos karaliaus Frydricho Wilhelmo laišką sustojo – prūsijos karalius teigė, kad jam jau gana – esą bijantis palaikyti carą konflikte. Suprantama, kodėl valdovas vengė karo, į kurį Aleksandras I jau buvo įvėlęs 1806 m., kai Jenos – Aueršteto mūšiuose prūsai pralaimėjo Napoleonui, o Frydlande 1807 m. buvo sutriuškinta rusų kariuomenė į kurią Anglija dėjo tiek vilčių. Taigi Aleksandras I likęs be stipraus sąjungininko atšaukia puolimą. Ir tik tada Napoleonas pradeda rinkti Didžiąją armiją agresijai atremti ir Lenkijai ir Prūsijai apsaugoti – iki tol jis Europoje (išskyrus Ispaniją) itin stambių dalinių ir nelaikė.

Pusės milijono žmonių armiją Napoleonas subūrė siekdamas atgrasyti carą nuo imperialistinių ambicijų užgrobiant Prūsiją bei Varšuvos kunigaikštystę bei priversti carą laikytis kontinentinės blokados sutarties. Naujo karo Napoleonas nenorėjo, nes nuostoliai jau ir taip buvo milžiniški ankstesnėje Prūsijos kampanijoje. Gintis nuo rusų prancūzai tikėjosi prie Prūsijos – Rusijos sienos, o Dancigas turėjo tapti prancūzų armijos sandėliu bei atspirties tašku. Vėliau prancūzai pastebėjo, kad rusai jų laukia savo teritorijoje – telkia milžinišką armiją aplink Vilnių. Ten ir turėjo ivyktį generalinis mūšis.

Rusų kariuomenės dislokavimas prie Varšuvos kunigaikštystės sienų jau buvo ženklas reaguoti. Gegužę vykusiame Europos viršūnių susitikime Drezdene Napoleonas parodė, kad konflikto atveju prieš Rusiją būtų visa Europa, tačiau Napoleono išgąsdinti nepavyko – 1812 m. pavasarį Aleksandras I nutraukė diplomatinius santykius su Prancūzija ir atvėrė savo uostus britų laivams.

1812 m. Rusija turėjo 975 tūkstančius karių, o Prancūzija maždaug 400 tūkstančių, kurių pusė buvo sąjungininkai (Vengrija, Prūsija, Vokietijos žemės), kai kurie anksčiau kariavę prieš Prancūziją. Vakarinėje sienos dalyje, t.y. dabartinėje Lietuvos teritorijoje rusai sutelkė apie 400 tūkstančių karių (kas gynybai nuo prancūzų buvo pakankama!), be to Rusija sudarė sutartis su Anglija ir Švedija dėl didelių kiekių ginklų tiekimo.

Aplinkybės neleido carui pulti pirmam

Vienas didžiausių Aleksandro I galvos skausmų anuomet  buvo talentingų karo vadų trūkumas. Reikalas tas, kad Rusija neturėjo tokio talentingo karvedžio kaip pvz. jau miręs Suvorovas, kuris būtų galėjęs tinkamai vadovauti kare su Napoleonu. Rusų generolai jam jau buvo pralaimėję – M. Kutuzovas 1805 m, L. Beningsenas, P. Bagrationas ir Barclay de Tolly 1806-1807 m.  Iš tiesų po Prūsijos kampanijos Napoleonas iš rusų karinės vadovybės vertino tik Piotrą Bagrationą.

Tad caras aktyviai ieškojo ką nusamdyti tokiai užduočiai – buvo deramasi su garsiais karvedžiais – Welingtonu, Moro –  JAV gyvenusiu Prancūzijos generolu, buvusiu karo ministru, tai pat ir su buvusiu Napoleono maršalu Bernadotu, išrinktu Švedijos karaliumi. Visi trys atsisakė, bijojo stoti prieš Napoleoną. Taigi caras liko su milžiniška armija, tačiau be vado.

Caras atmeta derybų pasiūlymą

Napoleonas viešėdamas Dresdene į Peterburgą pasiuntė generolą Narboną su derybų pasiūlymu, tačiau caras atsisakė. Yra žinoma, kad Aleksandras nekentė Napoleono, dėl gėdingo sutriuškinimo Austerlice, dėl Oldenburgo prisijungimo, taip pat pavydėjo ir jaunystės, žygių sėkmės, populiarumo ir antikinio herojaus įvaizdžio kurį susikūrė Napoleonas. Ir dar velniai žino ko – nemažai rusų aristokratų savo namuose turėdavo graviūrų, skulptūrų su Napoleonu, prancūziška kultūra gyvavo rusų dvaruose, taip pat iki 1812 m. karo teisiniuose bei diplomatiniuose susirašinėjimuose buvo kalbama prancūziškai. Taigi sudaryti taiką caras motyvų nelabai turėjo, o išsisuko tik dėl per šaltos žiemos.

Dar vienas aspektas, kodėl Prancūzijos karai tęsėsi ilgus metus, nors Napoleonas siekė taikiai apjungti Europą – milžiniška Anglijos įtaka Rusijoje bei visame pasaulyje.  Jau nuo revoliucijos pradžios Anglija visais būdais puldinėjo Prancūziją ir finansavo priešiškas kaimynines valstybes, o Napoleonui tapus konsulu ir pradėjus vystyti daug žadančias derybas su naujuoju Rusijos caru Pavelu I (Aleksandro tėvu), Anglai užsakė jo žmogžudystę – carą nužudė L. Beningsenas, kuris prie Aleksandro I tapo armijos generalinio štabo viršininku. Caras apie žmogžudystę veikiausiai žinojo, tačiau pasidavė anglijos įtakai.

Kai didžioji armija buvo surinkta ir visa Europa laukė, Napoleonui teko pulti pirmam, juk kaip sakoma – geriausia gynyba yra puolimas. Tai buvo geras sprendimas, tačiau reikėjo netempti laiko ir pulti anksčiau, ir nesiveržti į Rusijos gilumą. Rusus įsiutinti ir laimėti mūšį būtų užtekę užimus ir apjungus buvusias LDK žemes. Tačiau derybininko Loristono su žiniomis iš Rusijos buvo laukiama per ilgai, o rezultatų nebuvo. Vilniuje viešintis caras Aleksandras tik išgirdęs apie Prancūzų persikėlimą per Nemuną išsigando ir pabėgo.  Tačiau išsigando caras tikriausiai todėl, kad Peterburge sesuo Jakaterina su meilužio P. Bagrationo pagalba planavo perversmą. Taigi žlugo dar viena Napoleono viltis sudaryti taiką.

,,Viską lemiantis mūšis” prie Vilniaus

Napoleonas tikėjosi sumušti caro kariuomenę viename generaliniame mūšyje ir kaip galima greičiau sėsti už derybų stalo, pasiekti naują rytų sutartį ir išeiti kaip nugalėtojas. Taip, kaip jau nekartą buvo Prūsijoje. Pastebėjus, kad rusai sutelkė milžinišką armiją prie Vilniaus, ten ir tikėjosi generalinio mūšio. Lietuva tam tikra prasme būtų pagarsėjusi pasaulio istorijoje. Tačiau yra ir kita medalio pusė – Napoleono pergalės atveju neišvengiamas buvusių LDK žemių prijungimas prie Varšuvos kunigaikštystės, taip sustiprinant Europos sienas neigimai atsilieptų būsimam lietuvių tautiniam atgimimui – užgožta lietuvių tautinė kultūra ir toliau būtų lenkinama.

Kad Vilniaus operacijai buvo rengiamasi ir į ją dedamos viltys rodo ir išlikę iš anksto paruošti prancūzų medaliai skirti Vilniaus užėmimui. Medaliai nėra dalinami be progos ar nuopelno, o miestą kurio niekas nebūtų planaves ginti, Napoleono kariuomenei užimti buvo vieni juokai. Tačiau pagauti besitraukiančius rusus buvo ne taip paprasta. Dėl besitraukiančios caro kariuomenės Vilnius liko be ginybos – užimti jį nereikėjo pastangų, išskyrus smulkius susirėmimus apylinkėse – pirmiesiems į miestą buvo leista įžengti kunigaikščio D. Radvilos ulonų pulko kariams.

Vilniaus užėmimo medalis. Bertrand Andrieu, 1812 m.

Klausimas, galėjęs nulemti Europos istoriją – tai kodėl gi Napoleonas nežygiavo į Peterburgą?

Maskva anuomet jau buvo antras pagal svarbumą miestas. Žygiuoti iki Peterburgo, per Baltijos šalis idėja gal ir nebloga ir kelias tiko. Tik karui prasidėjus prasidėjo ir Peterburgo evakuacija, daug kas tikėjosi, kad miestas bus puolamas, tačiau Napoleonas ir neplanavo ten žygiuoti – jo tikslas nebuvo nukariauti Rusijos, nes išlaikyti tokią teritoriją valdžioje būtų buvę neįmanoma.

Istorikai teigia, kad rusai prancūzų dalinius sustabdė mūšyje prie Polocko ir apsaugojo Peterburgą, tad jiems neliko kito kelio kaip tik iki Maskvos. Tačiau  susidūrimas prie Polocko nebuvo ypatingas ar kažką lemiantis. Esminis dalykas čia buvo itin blogas kelias, kuris ten ėjo pelkėtomis ir miškais apaugusiomis, retai apgyvendintomis vietovėmis neturinčiomis didesnių išteklių, kur nuolat būtų tekę kentėti rusų pasalas. Reikia pastebėti, kad jau nueitas kelias kariams buvo labai sunkus,  prasidėjo pirmieji resursų trūkumai. Prancūzai nebuvo pasiruošę tokiam neplanuotam žygiui – neturėjo tikslių Rusijos žemėlapių, žinojo tik pagrindinius kelius, ir nenuklysdavo toli nuo didžiojo kelio.

Sekantis ne ką mažiau svarbus klausimas  –  tai kodėl gi Napoleonas žygiavo iki Maskvos?

Vienas iš Napoleono lauktų “viską lemiančių mūšių” įvyko Smolenske. Mūšis buvo nelengvas – į atsitraukiančią rusų kariuomenę stipriai pliekė prancūzų artilerija, o Smolensko sienas puolančių karių artilerija nepridengė, todėl prancūzams tai kainavo daug gyvybių. Tačiau Napoleono armija nenusilpo, o rusai sparčiai traukėsi. Kovos ėjosi taip, kaip Napoleonas ir norėjo, o sumušus armiją tikėjosi sulaukti Aleksandro I pasiuntinių taikos deryboms. Tačiau rusų armijos prie Valutino pagauti nepavyko dėl maršalų neryžtingumo bei blogos komunikacijos. Nors Smolenską ir pavyko užimti, caro pasiuntinių Napoleonas nesulaukė. Laikas ėjo, ir visgi reikėjo kažkur eiti ir kažką daryti, nes žiema artėjo, o didžiulė armija reikalavo savo kasnio – maisto, resursų.

Pasirinkimų buvo keletas:

  • Eiti į Kijevą. Ten apsupti Čičagovo armiją, kuri galėtų grasinti prancūzų dešiniąjam sparnui ir užnugariui. Be to būtų pridengiamos lenkų sritys, iš kurių galima gauti daugiausia žmonių, maisto produktų ir arklių. Visą kitą galėtų apginti įtvirtintos stovyklos prie Mogiliovo, Smolensko, Vitebsko, Polocko, Daugpilio ir Rygos. Už šios linijos per žiemą galėtų būti organizuojamas sukilimas buvusiose LDK teritorijose, o pavasarį prasidėtų žygis į Maskvą. Tačiau kažin ar tokia kampanija būtų pavykusi. Armijos išsklaidymas padėtį galėjo pabloginti dar labiau.
  • Pasukti nuo Smolensko į Peterburgą. Miestas buvo kelių į Maskvą ir Peterburgą sankryžoje.  Apsupus Vitgenšteino armiją ir privertus pasiduoti Rygą būtų pavykę sužlugdyti Peterburgą, o carui būtų sunkoka atsitiesti ir palaikyti ryšius su sąjungininkais ir kontroliuoti savo teritorijas.  Tačiau kelias link Peterburgo ėjo pelkėtomis ir miškais apaugusiomis, retai apgyvendintomis vietovėmis neturinčiomis didesnių išteklių, kur nuolat būtų tekę kentėti rusų pasalas. Reikia pastebėti, kad jau nueitas kelias kariams buvo labai sunkus, prasidėjo pirmieji resursų trūkumai. Galima numanyti, kad kovos būtų pasibaigusios panašiai, kaip Karoliui XII- ąjam prie Poltavos, kurio nesėkmę Napoleonas gerai žinojo.
  • Peržiemoti įsitvirtinus Smolenske. Napoleonas su savo generolais užimto Smolensko gatvėse aptarė miesto – tvirtovės galimybę. Planavo sustoti ir peržiemoti, už įtvirtinimų sutelkti savo dalinius, leisti kariams pailsėti ir sulaukti pastiprinimų ir maisto iš Dancigo. Nuo Smolensko užėmimo iki pavasario ketinta organizuoti Lietuvą ir Lenkiją (tikriausiai imperatorius turėjo galvoje karinių dalinių formavimo, autonomijos ir valstybingumo klausimus). Su šia idėja sutiko ir Napoleono maršalai, kurie buvo susiėmę už galvų po imperatoriaus kalbų apie Maskvą.
  • Eiti į  Maskvą. Iki Maskvos kelias buvo trumpesnis, jame mažiau kliūčių ir daugiau išteklių kariuomenei aprūpinti. Per Maskvą traukėsi išblaškyta rusų armija, kurią reikėjo sunaikinti. Paėmęs senąją sostinę Napoleonas vėlgi, tikėjosi sėsti prie derybų stalo. Čia matyt suveikė ir emocijos – koks gi būtų Napoleonas jeigu į Paryžių sugrįžtų nieko nepešęs? Taigi čia nekantravimas pranoko blaivų protą ir žygis buvo tesiamas.

Mūšis prie Borodino

Borodino mūšis buvo Pyro pergalė prancūzams ir pralaimėjimas rusams. M. Kutuzovas ten prarado ~ 45 – 53 tūkstančius karių ( iš viso turėjo 155 tūkstančius – 115 tūkst. reguliarioji armija, 10 tūkst. kazokai, o likę  – rezervininkai ir savanoriai.  Galima suprasti, kad buvo prarasta pusė reguliariosios armijos, o pakrikusi kariuomenė traukėsi, plėšė ir savo miestus ir kaimus. Rusų kariuomenė Borodino buvo apsikasusi ginybinėse pozicijose –  paprastai puolantieji praranda tris kartus daugiau karių nei besiginantieji, tačiau šį kartą būta kitaip. Po karo Aleksandras lankėsi daugelyje buvusių mūšių vietų, ten buvo laikomos mišios už žuvusiuosius, tačiau Borodino caras taip ir neapsilankė, nebuvo ir mišių.

Mūšis prie Borodino arba kada Kutuzovas tapo herojumi?

Kutuzovas apskritai nebuvo mėgiamas caro kariuomenėje dėl milžiniškų nuostolių ir nemokšiško vadovavimo kovose su prancūzais, nepritekliaus ir bado rusų pulkuose, taip pat ir dėl konfliktų su karo vadais. Didesni nesutarimai buvo su  P. Čičagovu ir asmeniniais piniginiais klausimais ir elementariais klausimais dėl išteklių armijai paskirstymo, o asmeniniai  nesutarimai persikeldavo ir į mūšio lauką.

Karo istorikai pastebi, kad M. Kutuzovas nebuvo pakankamai įsigilinęs į Borodino vietovės ypatumus, neišžvalgė ir prancūzų pozicijų – to pasekmės buvo milžiniški nuostoliai. Taigi menamų jo nuopelnų niekas rimtai nevertino – nei rusų nei vakarų istorikai. Herojumi jis tapo Stalininės propagandos laikais – 1941 m. karui itin gerai pasirengusios sovietų armijos triuškinimą bei atsitraukimą iki Maskvos juk kažkaip reikėjo pateisinti. Taigi taip 1812 m. karas buvo susietas su antruoju pasauliniu karu ir viskas stojo į savo vietas.

Borodino mūšis buvo Pyro pergalė prancūzams ir pralaimėjimas rusams. M. Kutuzovas ten prarado ~ 45 – 53 tūkstančius karių ( iš viso turėjo 155 tūkstančius – 115 tūkst. reguliarioji armija, 10 tūkst. kazokai, o likę  – rezervininkai ir savanoriai.  Galima suprasti, kad buvo prarasta pusė reguliariosios armijos, o pakrikusi kariuomenė traukėsi, plėšė ir savo miestus ir kaimus. Rusų kariuomenė Borodino buvo apsikasusi ginybinėse pozicijose –  paprastai puolantieji praranda tris kartus daugiau karių nei besiginantieji, tačiau šį kartą būta kitaip. Po karo Aleksandras lankėsi daugelyje buvusių mūšių vietų, ten buvo laikomos mišios už žuvusiuosius, tačiau Borodino caras taip ir neapsilankė, nebuvo ir mišių.

Tuo tarpu Napoleonas savo laiškuose apie pergalę prie Maskvos gyrėsi, lyg ji būtų tokia pat šlovinga kaip ir Austerlice. Nors Prancūzų nuostoliai kol kas buvo palyginti minimalūs – 10 tūkstančių žuvusiųjų prie Smolensko ir maždaug 25 – 35 tūkstančių prie Borodino, kai rusai vien ten prarado 45 – 53 tūkstančius karių. Visgi Statistika čia labai įvairi, o tiesos tikriausiai nebesužinosim. Nėra ir Borodino mūšio plano – tas kurį žinome dabar buvo sukurtas tik praėjus keliems dešimtmečiams, pagal aprašymus.

Maskvoje

Prancūzų susprogdintas Kremlius. Kaip prancūzai Kremlių sprogdino skaitykite čia.

Puolimui prasidėjus, Lietuvos teritorijoje buvusi rusų kariuomenė, po smulkių, bet sėkmingų susirėmimų su prancūzais pradėjo atsitraukinėti – pirmieji pradėjo trauktis atkirsti P. Bagrationo daliniai. Yra sakoma, kad toks ir buvo planas “Skitų planas” – priešą įsileisti į šalies gilumą, o jam atitolus nuo išteklių, sekinti puldinėjimais ir išdegintos žemės taktika. Anot M. Kutuzovo svarbiausia buvo kariuomenės išsaugojimas – tačiau po jo veiksmų prie Borodino bei Maskvoje tai skamba ironiškai. Veikiausiai vadinamasis “skitų planas”  buvo tik caro generolų išsisukinėjimai nuo esamos padėties. Kariuomenė bėgo, nes nebuvo kam tinkamai vadovauti mūšiui ir palaikyti bendrą drausmę. Ką jau kalbėti apie Maskvos palikimą likimo valiai, su gyventojais, ginkluote ir turtais. Dalis žmonių evakavosi, tačiau didelė dalis ir pasiliko.

Rusų kariuomenė prieš prancūzams įžengiant į Maskvą turėjo apytikriai devyniasdešimt tūkstančių karių – 65 tūkstančius iš buvusios reguliariosios kariuomenės ir 6 tūkstančius kazokų. Likusieji buvo rekrūtai ir savanoriai, kuriuos po mūšio paskirstė į įvairius dalinius. Daugiau nei 10 tūkstančių savanorių neturėjo šautuvų ir buvo ginkluoti tik ietimis. Tai nebuvo pakankama ginybai, tačiau Kremliaus tvirtovėje priešui buvo palikta 150 patrankų bei 100 tūkstančių ginklų, valstybinis archyvas. Kaip tai suprasti? Kadangi “skitų plano” nebuvo – viskas vyko spontaniškai, o Kutuzovas vengė mūšio, tad valstybės turtai liko neapsaugoti, esama kariuomenė nebuvo panaudota ginti miestą. O norint ir pasitelkus esamus resursus Maskvą apginti tikrai būtų buvę įmanoma – sunku patikėti, kad Napoleonas ryžtųsi tokio miesto apgulčiai, kainuosiančiai tiek nuostolių. Taigi Kutuzovo atsitraukinėjimas buvo tiesiog Napoleono baimė – jis vengė mūšio, nes žinojo, kad nesugebės jo laimėti.

  • Kutuzovas net ir žinodamas apie gubernatoriaus F. Rostopčino planą sudeginti miestą sostinėje likimo valiai paliko 20 tūkstančių sužeistų rusų karių, kurių didelė dalis žuvo, dalį iš gaisrų išgelbėjo prancūzai. Taipogi jis iki paskutinio momento apgaudinėjo gubernatorių Rostopčiną žadėdamas dar vienu mūšiu ginti Maskvą – vilkino laiką siekiant išvengti mūšio su Napoleonu. Jei miestas būtų padegtas tinkamai pasirengus, Napoleonas apeitų miestą ir toliau griebtusi persekioti Kutuzovą. Taigi Kutuzovas apleido miestą kai jau buvo vėlu jį padegti – prancūzams įžengus į miestą, prasidėjo pavieniai padeginėjimai, tačiau planuotam padegimui dėl laiko vilkinimo nebuvo pasirengta, teigia rusų istorikas J. Ponasenkovas.

Prancūzų atsitraukimas

Nors nebuvo inirtingų kovų, tik pavieniai mūšiai – dėl normalaus maitinimo bei tinkamos aprangos nebuvimo esant labai šaltai žiemai ir Aleksadro ir Napoleono kariuomenės tirpo. M. Kutuzovas išvykdamas iš Tarutino stovyklos, turėjo 130 tūkstančių karių, tačiau Vilnių jis pasiekė su 27 tūkstančiais. Tuo tarpu Napoleonas susprogdines Kremlių iš Maskvos išėjo su 128 (110?) tūkstančių kariuomene  –  atsitraukimas vyko planuotai ir ramiai, apie pralaimėjimą dar nebuvo ir kalbų. Anot P. de Seguro, 70  tūkstančių karių dar buvo palikta saugoti užnugario miestus.  Žygiui namo Napoleonas pasirinko senąjį kalugos kelią – jis nebuvo nusiaubtas, buvo planuojami pasiekti nauji ištekliai, tačiau su dideliais nuostoliais pavykus  sumušti rusus prie Malojaroslaveco imperatorius nusprendė neberizikuoti ir dėl armijos saugumo grįžo į didįjį kelią. Apie prancūzų grobį skaitykite čia – Napoleondorai – Napoleono auksas.

Atsitraukimui žlugus dėl žiemos šalčių, prancūzų maršalai prie Prūsijos sienos atvedė apie 30 tūkstančių karių, neskaitant likusių flanginių dalinių, Austrijos – Vengrijos, Prūsijos. Kelios dešimtys tūkstančių prancūzų pakliuvo į nelaisvę ir namo sugrįžo vėliau.  Kalbant apie skaičius, čia nėra tikslumo – skirtingi šaltiniai skirtingai nurodo tuos pačius dalykus. Ir vėlgi, Napoleonas 1813 m. pavasarį gindamasis dar kartą sumušė rusus prie Liutzeno ir Bautzeno, vėl sugebėjo surinkti milžinišką armiją liūdnai pagarsėjusiam Leipcigo mūšiui.

Naujiena besidomintiems – Jevgenijaus Ponasenkovo knyga “Pirmoji mokslinė 1812 m. karo istorija”
Knygos skaityti dar neteko, recenzijų irgi – tik interviu su autoriumi bei kai kurias jo laidas Youtube (žiūrėti žemiau). Su nekantrumu laukiu, kad galėčiau sužinoti, ką ten atskleidė autorius – pateikiama daug iki šiol netyrinėtos su 1812 m. karu susijusios archyvinės medžiagos bei diplomatinių susirašinėjimų – pagrinde akcentuojama tai, kad Aleksandras I siekė užpulti Napoleoną, o ne Napoleonas Rusiją. Tačiau šis faktas nėra naujiena – apie tai rašė ir P. de Seguras. Atsiliepimų apie autorių ir knygą teko girdėti įvairiausių. Jau ir pats knygos pavadinimas ir kaip autorius nuo vaikystės susidomėjęs Napoleonu, verčia knygą vertinti įtariai, nes šaltiniai gali būti pateikiami neobjektyviai, taipogi sklinda gandai ir apie autoriaus istorijos diplomą. Tačiau autorius karo istoriją dėsto puikiai ir tiksliai, o šaltinius renkasi atsakingai, o Napoleono vaidmens itin nehiperbolizuoja. Tikiuosi knygoje rasti kiek daugiau informacijos ir hipotezių apie Kutuzovo nužudymą bei mįslingą Aleksandro I mirties versiją. Skeptiškas autorius ir Rusijos politikos atžvilgiu – knygoje analizuoja ir sovietinį 1812 m. karo istorijos iškraipymą bei politizavimą.  J. Ponasenkovo paskaitų medžiaga remtasi ir šiame tekste. Kai tik perskaitysiu knygą pasidalinsiu apžvalga bei pagrindinių minčių santrauka. O jei jau yra skaičiusių knygą –  būtinai rašykite, komentuokite, diskutuosim!

Straipsnis 2019 06 07 buvo publikuotas naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

 

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų.
​-  Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos. Kolkas tai padaryti galite tik per Paypal platformą, paspaudę ant mygtuko “Donate”.

]]>

WordPress duomenų bazės klaida: [Table './saraz100_wp1/wp_wfHits' is marked as crashed and should be repaired]
SHOW FULL COLUMNS FROM `wp_wfHits`