Antspaudas – prabangus LDK kilmingųjų tapatybės ženklas

Antspaudai kaip galios ir valdžios simbolis naudoti nuo gilios senovės – juos naudojo kilmingieji, kurie išskirtiniais heraldiniais simboliais ar inicialais išraižytais antspaudais papuošdavo svarbius dokumentus, sandorius bei korespondenciją taip patvirtindami ten esančios informacijos tikrumą. Tai ir buvo tikrasis kilmingo žmogaus parašas, kadangi daugumai žmonių, kurie buvo mažai raštingi arba visai beraščiai (netgi aukščiausiuose to meto visuomenės sluoksniuose), suprasti vaizdinių kalbą buvo kur kas paprasčiau nei tikrąjį, rašalu užrašytą tekstą, o parašas atlikdavo tik papildomą patvirtinimo funkciją. 

1. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto antspaudas 1420-1430 (Gediminaičių stulpai) / 2. 1387 m. Jogailos vidurinysis antspaudas (Dvigubas kryžius) / 3. Skirgailos antspaudas 1382-1387 m. (Liūtas).

Nuo XIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė į kaimyninius kraštus pradėjo eksportuoti vašką, kuris anuomet buvo paklausi prekė. Vaškas plačiai naudotas liturgijoje (bažnyčiose ir vienuolynuose), taip pat apšviesti rūmus ir pilis, bei metalurgijoje (gaminant liejimo formas) bei dokumentų antspaudavimui. XIV – XVI a. istoriniai šaltiniai mini, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo daug valstiečių užsiėmusių bitininkyste, o kadangi bitininkystės produktai buvo paklausūs, jais mokėti mokesčiai ir muitai. Garbingiausias buvo raudonas vaškas, kurį naudojo Gediminaičių dinastija, vyskupai, t.y. valstybė, o kitų spalvų vaškas (dar naudota geltonos, žalios ir juodos spalvos) priklausė nuo asmenų statuso. XVII a. siekiant vašką padaryti tvirtesnį, sumažinti kainą, buvo pakeičiama ir jo sudėtis, įdedant kitų medžiagų, pavyzdžiui, dervų, kreidos, sėmenų aliejus.

Onos Vytautienės antspaudas

XVI a. – LDK laikais bajorija naudojo dviejų rūšių spaudus: signetus (žiedus) bei antspaudus, o antspaudai įvairiuose senoviniuose šaltiniuose įvardijami terminais (lenk. pieczęc, rus. печать, lot. sigillum). Tai buvo ne vien tik juridinės paskirties asmens tapatybės ženklai, tačiau kartu ir prabangūs juvelyriniai dirbiniai, kuriuos pagaminti reikėjo kruopštaus auksakalio – graverio darbo. XVI amžiuje LDK bajorija naudojo spaudus ir signetus, pagamintus iš tauriųjų (sidabro ir aukso) ar kitų metalų (vario, bronzos, alavo). Alavinius ar alavo – bronzos lydinio antspaudus nustota gaminti XVIII a. pradžioje – iki tol šie antspaudai buvo mėgstami būtent dėl minkštesnio metalo savybių, leidusių paprasčiau raižyti spaudą, todėl jo gamyba buvo kur kas pigesnė). XVIII a. pradžioje pradėti gaminti antspaudai iš kokybiškesnių metalų – vario ar bronzos.

XVI a. LDK kilmingųjų antspaudai

Tiek įprastų, tiek ir signetinių žiedų skaičių lėmė jų savininko socialinė padėtis – turtingesnis asmuo galėjo turėti 4-5 ar daugiau antspaudų, didikai dažnai turėdavo keletą pareigybinių ir keletą asmeninių antspaudų, na o vidutinių bajorų skrynelėse dažniausiai saugota po vieną ar kelis antspaudus. Verta pastebėti, kad Abiejų Tautų Respublikoje antspaudus naudojo ir nebūtinai kilmingi asmenys, tačiau ir turtingesni miestiečiai ar pirkliai.

Kairėje – liustratoriaus Jono Tallat Kelpšos antspaudas su herbo Prus atmaina bei jo žmonos herbu Samson (1790 m.), dešinėje – Breslaujos rotmistro Jurgio Samsono Podbereskio svetimu antspaudu pasirašytas dokumentas, herbai Kryžius ir Abdank (1775 m.)

Turėti asmeninį antspaudą anuomet buvo gana brangus malonumas ir ne kiekvienas sau galėjo tai leisti, o jį pamesti – didelė nesėkmė – būta atvejų, kuomet smulkesni bajorai neturėdavo antspaudų ir sandorių metu jie prašydavo, kad dokumentuose už juos antspaudą uždėtų kiti.

Daug kilmingųjų, t.y. turinčių žemę, herbą ir titulą, nebūtinai būdavo turtingi – daug smulkiųjų bajorų turėjo paveldėtą sodybą ar palivarką, tiesiog nuomodavosi žemę ir ją dirbdavo su samdiniais, o kai kuriems valdyti palivarką būdavo suteikiama iki gyvenimo galo, tačiau po kilmingojo mirties palikuoniams jis neatitekdavo, būdavo paskiriamas valdyti kitam asmeniui, todėl šeima turėdavo išsikraustyti ir dirbti bei nuomotis žemę kitoje vietoje.

Viršuje – Vilkmergės pavieto žirgininko ir Liustratoriaus Antano Mykolo Paco Pacevičiaus Pamerneckio antspaudas su herbu Pomarnacki – Pacewicz. Apačioje – Joachimo Zaklikos Klikovičiaus, …… ir Vilkmergės liustratoriaus antspaudas su herbu Topor (1775 m.).

Antspaudus vogdavo

Dėl juridinės galios ir spaudų vertės LDK visuomenė stengėsi juos apsaugoti. Spaudus nešiojosi su savimi, prisirišę virvute, tačiau jie dažnai būdavo pametami pavyzdžiui nutrūkus ar atsirišus virvutei, jų dažniau netekdavo viešose vietose. Tuo tarpu signetai dingdavo nukritę nuo piršto ar juos nusimovus – tokiu būdu 1537 m. savo signeto neteko per viešnagę pas Vilniaus kaštelioną Grigalių Astiką  apsilankęs Vilniaus tijūnas ir pilininkas Povilas Šimkovičius Giedraitis.

Tiesa, didikas Grigalius Astikas buvo sukčius pagarsėjęs LDK, klastojo antspaudus ir jais pasirašinėjo, padirbinėjo dokumentus bei pinigus, tad greičiausiai neatsitiktinai Vilniaus tijūnas pasigedo savojo signeto.

Spaudai buvo laikomi ir piniginėse (ypač kelionių metu). Turtingesnė bajorija, turėjusi po kelis spaudus, juos laikė dvarų skryniose kartu su dokumentais, didikai spaudus saugojo iždinių skrynelėse arba juos patikėdavo raštininkams. Kartais spaudus bajorai saugodavo geriau įrengtose saugyklose, o jų apsaugą stiprinti papildomomis priemonėmis (skrynių antspaudavimu).

Spaudų turėtojai patirdavo žalos, jei neteisėtai būdavo panaudojami suklastoti ar pavogti jų spaudai. Nusiskundimų dėl dingusių spaudų daugėdavo politinių įvykių metu, pvz., 1569 m. per Liublino seimą ar Vilniuje bei Varšuvoje seimų veikimo metais Nuo piktavališkų poelgių neapsaugodavo net Lietuvos Statutuose numatytos griežtos bausmės (mirties bausmė sudeginant) už spaudų padirbinėjimą, vagystes. Nuo vagystės nebuvo apsaugotas net didysis LDK spaudas, kuris 1581 m. buvo pavogtas iš karinės stovyklos prie Polocko.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio ir didžiojo vėliavininko Kristupo Žygimanto Paco pareigybinis antspaudas, sulaužytas po savininko mirties (1684).

 Spaudas „miršta“ kartu su šeimininku

Buvo laikomasi antspaudų sunaikinimo po jų savininkų mirties tradicijos – šis paprotys buvo populiarus tiek tarp LDK valdovų tiek ir tarp turtingiausios bajorijos. Paprastai spaudai naikinti iškilmingai laidotuvių metu, kaip ceremonijos dalis, spaudą deformuojant taip, kad ateityje juo jau  nebūtų naudojamasi ir nebūtų padaryta žala.

Yra žinoma, kad 1551 m. birželį į Vilnių atgabenus karalienės Barboros Radvilaitės palaikus, trečią dieną per mišias buvo iškilmingai sulaužytas jos antspaudas. Dažniausia buvo laužomi pareigybiniai didikų spaudai, kad jais nebūtų pasinaudojama, tačiau asmeninius spaudus paveldėdavo giminaičiai.

Paveldėję spaudus mažiau pasiturintys bajorai greičiausiai, juos ir toliau naudojo kaip asmeninius spaudus ir suprantama, saugojo ne tik dėl juridinės galios, bet ir kaip juvelyrinę vertybę, atminčiai brangų asmeninį ženklą. Kaip šeimos relikvijas kartu su protėvių brangenybėmis – Slucko kunigaikščių (prosenelio, senelio, tėvo ir motinos) spaudus iždinėje buvusioje skrynelėje iki 1551 m. saugojo kunigaikštis Jurgis Sluckis.

Visgi, kalbant apie smulkesnę bajoriją, siekiant sutaupyti, paveldėtuose antspauduose buvo pergraviruojama pirma vardo raidė, na o pavardė ir herbas nesikeisdavo. Tačiau būta atvejų, kuomet netgi du aukšti LDK pareigūnai, disponavo vienu pareigybiniu antspaudu – tokius atvejus sudėtinga paaiškinti, greičiausiai taip elgtasi siekiant sutaupyti.

Antspaudai įspausti užpylus karštą vašką ir uždėjus popieriaus iškarpą (XVIII a. pradžia).

Kol nebuvo išrastas lakas, siekiant apsaugoti vaško antspaudą jį dažniausiai dengdavo popieriaus skiaute. Nuo XVI a. jos dažniausiai būdavo stačiakampio formos, vėliau tapo puošnesnės (kaip nuotraukoje viršuje dešinėje). Kad nenaudoti naujo popieriaus, kartais joms sukarpydavo tuo metu nebereikalingus dokumentus (nuotrauka viršuje kairėje).

Plačiau:

http://old.ldm.lt/LDM/PDF/Metrastis_13/Metrastis_DJonynaite_Vaskoantspaudai.pdf.pdf

https://www.lituanistika.lt/content/91830

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys