Nuo XV a. iki XVIII a. mūsų šalies teritorijoje buvo 22 maro epidemijos, epidemijos ištikdavo kas 7-8 metus. Tačiau daugiausia aukų nusinešė didžiuoju maru vadinamas 1710–1711 m. ligos protrūkis visiškai pasibaigė tik 1717-aisiais.
Anuomet išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Liko apleisti kaimai, kadangi žmonės nespėdavo lavonų palaidoti, jie tiesiog gulėdavo namuose, gatvėse. Mėnesį laiko nebuvo leidžiama įeiti į mirusiojo trobą, dažniausiai apleisti namai bijant užkrato buvo sudeginami.
XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, dar prie Žygimanto Augusto atsiradę husarų daliniai tapo legenda ir buvusios Lietuvos-Lenkijos valstybės simboliu ir neatskiriama Radvilų kariuomenės dalimi – 1567 metais iš 4800 LDK didikų parengtų raitelių net 2000 buvo husarai, o 1576 m. LDK -Lenkijos valdovu tapus Steponui Batorui, buvo vykdoma kavalerijos reforma. Tuomet įvyko šių dalinių pakilimas, husarai įgavo savo tikrąjį pavidalą – tapo sunkiąja kavalerija ir tikrąja to žodžio prasme įgijo sparnus. Skaityti toliau
2015 m. liepą teko garbė sudalyvauti Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos archeologų Sergėjaus Teliženko ir Valerijaus Manko vykdomuose kasinėjimuose Volynės (Voluinės) žemėje, Vakarų Ukrainoje, apie 10 kilometrų į pietvakarius nuo Lucko miesto, netoli Ratnivės gyvenvietės. Skaityti toliau
Pagal 1561 m. sutartį Livonijos ordino teritorijoje buvo įkurta vasalinė Kuršo – Žiemgalos hercogystės, Livonijos žemės tapo pavaldžios LDK. Kaip visa tai susiję, su šiuo nuostabiu vaizdu viršuje? Kuršo hercogystę anuomet valdė įtakinga Ketlerių giminė, o Jokūbas Ketleris turėdamas stiprų laivyną ėmėsi užjūrio kolonijų steigimo Gambijoje ir Tobage. Kolonijos naudotos kaip prekybos bazės, kuriose apsistodavo Kuršo prekybiniai laivai.
