#7 Amerika iki Kolumbo ir ne tik. Ko Amazonės džiunglėse ieškojo Persis Fosetas?

Paititis – legendomis apipintas senovės inkų miestas tariamai buvęs į rytus nuo Andų kalnų. Tai jau ne El Doradas ir gal būt tik legenda, todėl miesto buvimo vieta labai abstrakti. Jis tikriausiai galėjo egzistuoti Peru pietryčiuose, Bolivijos šiaurėje ar pietvakarių Brazilijoje, kažkur džiunglėse. Legenda miestą sklinda nuo konkistadorų laikų – jame nuo ispanų slėpėsi pabėgėliai, o miestas buves labai turtingas. Noras atrasti miestą neblėsta ir šiandien, vis dar rengiamos ekspedicijos. Tačiau iki šiol garsiausia prarastojo miesto paieškų istorija susijusi su britų pulkininku Persiu Fosetu (Percy Fawcett, 1867-1925) ir mįslingu jo dingimu.

Persis Fosetas – tikrasis Indiana Džonsas

Kadangi dar nebuvo gerai kartografuotų pasienio teritorijų, šalys kovėsi dėl pasieniuose buvusių gamtos išteklių. Anglijos geologų draugija laikėsi neutralios pozicijos ir pasisiūlė padėti išspręsti teritorinį ginčą – 1906-aisias metais Persiui Fosetui paskyrė pirmają užduotį – ekspediciją kartografuoti Brazilijos ir Bolivijos pasienio turtingo kaučiukmedžiais. Tuomet Fosetas  jau buvo 39 metų amžiaus ir daug matęs.

Jį lydėjo kompanionas Arthur Chivers, 20 indėnų ir daug mulų. Po 18 mėnesių trukusios sėkmingos, tačiau išsekinusios visą komandą ekspedicijos Fosetas užsitarnavo itin užgrūdinto džiunglių atradėjo vardą. Jis pasižymėjo ir gerais santykiais su vietiniais indėnais, vengė naudoti ginklą net tada kai situacija buvo ant ribos. Kitų ekspedicijų metu, labiau skverbdamasis į džiunglių gilumą užfiksavo dar nežinomų, agresyviai nusiteikusių indėnų genčių, tačiau stengėsi vengti ginkluoto konflikto.

1906-1925 Pietų Amerikoje jis rengė net aštuonias ekspedicijas, jam teko iškęsti kasdienius susidūrimus su nuodingomis gyvatėmis, vorais, kraują siurbiančiais šikšnosparniais, milžiniškomis anakondomis, elektriniais unguriais piranijomis ir kitais džiunglių gyvūnais, taip pat ligas – karštinę, maliariją, geltonajį drugį. Vienam iš ekspedicijos narių pirštus nukando piranijos, o pats Fosetas tvirtina, kad jis nušovęs daugiau nei 60 pėdų ilgio anakondą, taip pat teigė matęs daug dar nematytų labai nemalonių vabalų rūšių, cianidą spjaudančių šimtakojų, po oda išsiritančias ar raumenis ėdančias lervas,  bei taip vadinamų “Sauba” skruzdėlių ir milžiniškų nuodingų “Apazauca” vorų – visi šie gamtos malonumai nėra prasimanymas, egzistuoja ir šiandien…

Vienas įdomesnių dalykų kurį 1913 metais P. Fosetas aprašė džiunglėse vykusį susidūrimą su šunimis turinčiais dvigubą nosį. Niekas netikėjo šia istorija ir net juokėsi. Tačiau tokie šunys vadinami Pachón Navarro buvo atvežti į Pietų Ameriką konkistadorų ir labai mėgiami tarp ispanų didikų. Dviguba nosis pasitaiko tik pas kai kuriuos šunis, tačiau ši variacija anksčiau buvo labai vertinama dėl tariamai geresnės uoslės medžioklėje. Iki šiandien jų likę tik 70 – 80 ir mokslininkai rūšį bando atkurti. 

Fosetas dienoraščiuose iš Bolivijos mini ir kitą keistą džiunglių gyvūną turėjusį ir šunims ir katėms būdingų bruožų. Šiandien jis žinomas kaip Bolivijos Mitla, tikriausiai gyvenanti kažkur atokiai džiunglėse, kur atsargaus padarėlio mokslininkams vis nepavyksta surasti. Tai nėra kažkoks ypatingas gyvūnėlis, tačiau mokslui tai visgi atradimas. Na o keletą nuotraukų kažkam visgi yra pavykę padaryti.

Nepaisant visų sunkumų Fosetas mylėjo savo darbą ir didelę gyvenimo dalį praleido rengdamas žemėlapius Brazilijos džiunglių teritorijoms, iš kurių anksčiau niekas negrįždavo. Jam tai gerai sekėsi, gavosi puikūs žemėlapiai. Pulkininkas susibičiuliavo su garsiais rašytojais Raideriu Hagardu ir Arturu Konanu Doiliu – jų kūryba stipriai įkvėpta Foseto atradimų bei dienoraščių. 

Istorija užbūrusi garsujį keliautoją

Vėlesnių ekspedicijų metu iš vietinių indėnų sužinojo, kad giliai Amazonės džiunglėse gali būti išlikę pirmykščių indėnų civilizacijų pėdsakų arba paslaptinga baltaodžių indėnų gentis gyvenanti giliuose urvuose ir slepianti įėjimus. Pasakojimai ir legendos apie džiunglių miestą buvo labai viliojo patyrusį keliautoją, jis buvo tiesiog apsėstas minčių apie naujas paieškas ir atradimus.

Pradėjęs domėtis, 1920 m. Rio De Žaneiro nacionalinės bibliotekos archyvuose Persis Fosetas aptiko nežinomo portugalų keliautojo dienoraštį, rašytą 1753 m. (originalą galima pamatyti čia). Ilgą laiką keliautojas buvo nežinomas, tačiau istoriko Pedro Calmón pastangomis pavyko nustatyti rankraščio autorių – tai kapitonas Joao da Silva Guiamares (? – 1764/1766 m. ). Portugalo rankraštyje aprašomas giliai Brazilijos džiunglėse esantis miestas, apjuostas didelėmis akmeninėmis sienomis – manomai kažkur tarp Xingu ir San Francisco upių, Mato Grosso valstijos gilumoje. Mieste buvusių megalitų masiškumas keliautojui kažkuo priminė antikos griuvėsius, o ant jų buvo kažkas išraižyta. Ten jis matė ir kelis baltaodžius indėnus kanojoje, kas jam iškart pasirodė neįprasta. Pasakojimą archeologai iškart atmetė, kaip fantazijas, tačiau pulkininkas Fosetas miestą žūt būt pasirįžo surasti. Pastarųjų dešimtmečių archeologiniai kasinėjimai Mato Grosso, kaip tik ten kur keliauta Persio Foseto tikrai yra buvę nemažų sėslių bendruomenių pvz. Kuhikugu archeologinėje vietovėje.

Vietą, kurioje turėjo būti prarastasis miestas P. Fosetas pavadino pavadino tiesiog raide Z, tačiau ne Paititi. Tikriausiai nebuvo įsitikinęs, kad tai ta pati vieta, arba todėl, kad tai paskutinė abėcėlės raidė ir menamai likusi paskutinė neištirta džiunglių civilizacija. Nereikia stebėtis atradėjo užsidegimu – juk prieš dešimt metų, 1910 m. Hiramas Binghamas atrado tikrų tikriausią prarastajį  miestą Maču Pikču, kurio nesugebėjo aptikti net ispanų konkistadorai, o atradėjas Maču Pikču pamatė visiškai kitokį nei šiandien matome mes – visiškai apaugusį džiunglėmis.

1921 metais jis leidosi į pirmają ekspediciją ieškoti džiunglių miesto, tačiau dėl gyvūnų, ligų, parazitų ir komandos narių žūčių ji buvo nesėkminga. Vėliau miestą Fosetas rengė dar kelias ekspedicijas, kartais į džiungles iškeliaudavo ir vienas.  Pulkininką galime vadinti tikruoju Indiana Džonsu.

Metai ėjo, tačiau Foseto užsidegimas rasti Z miestą nė kiek nesumažėjo. 1925 m. balandį jis vėl bandė rasti Z miestą, tačiau kur kas geriau apsirūpinęs ir pasiruošęs. Lydėjo jį ir geras draugas (Raleigh Rimmel) bei vyriausias sūnus Džekas, taip pat du brazilai. Ekspedicija buvo kur kas mažesnė nei anksčiau – motyvuota tuo, kad kuo mažiau žmonių, tuo mažesni šansai, kad bus įsivelta į konfliktus su nedraugiškomis gentimis. Ekspedicija buvo gerai aprūpinta ginklais, maistu ir priešnuodžiais nuo labai pavojingų surucucú gyvačių – tuo pasirūpino Šiaurės Amerikos leidėjų sąjunga, taip gavusi teises pirmoji publikuoti naujienas iš Foseto ekspedicijos.

Anot Foseto kolegų, jam jau buvo nebesvarbu ar jis išgyvens ar paliks savo kaulus džiunglėse – svarbiausia buvo išsvajotasis miestas ir jo paslaptys kurias viltasi atskleisti. Kelionę aprūpino ir finansavo mokslo draugijos ir laikraščiai, maršrutas buvo gerai planuotas, o tokiam patyrusiam keliautojui tikimybė pasiklysti buvo pakankamai menka.

Lemtingoji ekspedicija

Lemtingoji ekspedicija į Amazonės džiungles prasidėjo 1925 m. Balandžio 20 d. iš Cuiabá miesto, o gegužės 29 d. pasiekė dar neištirtos teritorijos pakraščius, sustojo ir įsirengė stovyklavietę Kuikuro džiunglių kaimelyje, iš ten išsiuntė savo kompanionus brazilus, su laiškais pasauliui apie savo buvimo vietą – paaiškino, kad ekspedicija kirs Xingu upės aukštupį (pietrytinis Amazonės intakas). Nuo tada apie pulkininką Fosetą niekas daugiau nebegirdėjo, jis dingo be pėdsakų. Keliauti džiunglėmis jis planavo maždaug metus, tačiau einant jau antriems metams po išvykimo vis dar nebuvo jokių žinių ir žmonės sunerimo. Mįslingas ir nepaišaiškinamas tyrinėtojo dingimas atradėjo populiarumą įšaldė amžiams. Spėjama, kad jo palaikai ilsisi kažkur Brazilijos džiunglėse, Mato Grosso valstijoje. Remiantis pulkininko istorija 2016 metais sukurtas filmas „Prarastasis miestas Z“. Žiūrėti gal kiek ilgokas, tačiau labai įdomus.

Versijos

Nors pats P. Fosetas ir paliko nurodymus, jam nesugrįžus nesiųsti ekspedicijų paieškai, visgi buvo rengta mažiausiai 13 ekspedicijų su viltimi jį rasti – paieškų metu džiunglėse žuvo daugiau nei 100 žmonių, namo negrįžo ir šveicaro Stefan Rattin (1932), anglo Albert de Winton (1933) paieškų grupės, todėl 1934 metais Brazilijos valdžia galiausiai uždraudė ieškoti P. Foseto.

Foseto sūnus Brajanas ieškodamas tėvo ir brolio surengė dvi ekspedicijas į džiungles. Jam pavyko sutikti prancūzų keliautoją, kuris papasakojo, kad džiunglių kelyje prie Minas Gerais, netoli Mato Grosso jam pavyko sutikti seną ir ligotą žmogų kuris atrodė labai pasimetęs. Kai prancūzas paklausė jo vardo, jis atsakė, kad Fosetas. Tačiau prancūzas iki susitikimo su Brianu apie tokį žmogų nebuvo girdėjęs.

Paieškų grupės surinko daug informacijos, aptiko ir Foseto kompasą ir lentelę su jo inicialais, tačiau manoma daiktai buvo pamesti ankstesnių ekspedicijų metu. Užfiksuota ir nemažai gandų, paslapčių ir dezinformacijos pvz. džiunglėse buvo pastebėtas vienas jo į ekspediciją paimtų šunų ar, kad pats Fosetas laikomas laukinių nelaisvėje ar, kad patyrė amneziją ir dabar uždarai gyvena su indėnų gentimi…

Legenda tęsiasi

1996 m. turtingas bankininkas Džeimsas Lynčas su sūnumi bandė ieškoti Foseto palaikų ir keliavo link Kuikuro kaimo prie Xingu upės, tačiau pažeidęs indėnų valdas teritoriją buvo pagrobtas Kalopalos genties, buvo grasinta jį sušerti piranijoms ar džiunglių bitėms – bankininkas pasisiūlė nupirkti indėnams visko ko reikia už 30 000 dolerių mainais į laisvę.

1998 metais Foseto pėdsakais sekė dar vienas drąsuolis – įtardamas, kad tie patys Kalopalos genties indėnai galėjo būti atsakingi už Foseto grupės žūtį, pabandė su jais susitikti. Keliautojui visgi pavykus sėkmingai susikalbėti su genties vyresniaisiais jam buvo paaiškinta, kad indėnai su Foseto dingimu neturėję nieko bendra.

Šiandien tyrėjams pradėjus analizuoti asmeninius pulkininko dokumentus ir susirašinėjimus su artimaisiais prieita išvados, kad P. Fosetas niekad ir neplanavo sugrįžti – jis buvo įsimylėjęs džiungles ir pilnai galėjo nurodyti klaidingas savo buvimo koordinates norėdamas suklaidinti jo ieškančiuosius. Tai pakankamai įtikinama versija teigianti, kad pulkininkas su sūnumi gyvenimą užbaigė tiesiog atsiribojęs nuo civilizacijos, gyvendamas su viena iš atokiai džiunglėse įsikūrusių indėnų genčių ir veikiausiai ten bandydamas kurti utopinę visuomenę ar asmens kultą.

Yra ir kita, kur kas fantastiškesnė versija – jam visgi pavyko rasti paslaptingąjį miestą, tačiau iš ten jis tiesiog nebegrįžo arba nebuvo išleistas jo gyventojų. Kadangi kolkas dar palyginti nedideli Amazonės džiunglių plotai yra ištirti archeologų, mokslui nežinomų miestų ar civilizacijų griuvėsių egzistavimas jose yra pilnai įmanomas.

Kaip atsirado legendinio miesto istorija?

2001 metais italų archeologas Mario Pola pranešė, kad Romos archyvuose aptiko jėzuitų misionieriaus Andres Lopez užrašus. Dokumente, datuojamame maždaug 1600 metais Lopez’as aprašo didelį miestą turtingą auksu, sidabru ir brangakmeniais, esantį kažkur tropikų džiunglių glūdumoje – vietiniai jį vadina Paititi. Dokumentas buvo plačiai publikuotas, tačiau jo patikimumu abejojama. Misionierius mieste nebuvo, o tik girdėjo vietiniams indėnams kalbantis. XVI – XVIII a. daug istorinių šaltinių mini šį miestą ir nesėkmingas jo paieškas.

2001 metais du Helsinkio universiteto mokslininkai archeologas dr. Ari Siiriäinen ir istorikas dr. Martti Pärssinen su Paititi legenda susiejo inkų karines ekspedicijas į Amazonės džiungles Beni bei Madre de Dios upių baseinuose. Siekiant hipotezę patvirtinti 2001–2003 m. metais Suomijos – Bolivijos archeologinė ekspedicija ištyrė įtvirtintą Las Piedras gyvenvietę netoli Riberalta miesto Rytų Bolivijoje. Kasybos metu aptikta kai kurių inkų imperijai būdingų keramikos fragmentų, tačiau daugiau duomenų ekspedicijai surinkti nepavyko. Inkai tą kraštą valdė pakankamai trumpai.

2007 m. gruodžio 29 d.  netoli Kimbiri, Peru vietiniai indėnai rado didelius akmeninius statinius, panašius į aukštas sienas, kurių plotas siekė net 40 000 kvadratinių metrų – vietą jie pavadino Manco Pata tvirtove, tačiau Peru tyrėjai teigia, kad tai natūraliai susiformavusios akmens konstrukcijos. Paieškos tęsiasi, o anot Andrew’o Nicol’o, dirbusio  su pirminiais konkistadorų bei jėzuitų šaltiniais miestas ar inkų forpostas Peru Amazonės baseine pilnai galėjo egzistuoti.

Straipsnis 2019 09 06 buvo publikuotas naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

Komentuok su Facebook paskyra!

sarunas

sarunas