Kas vyko 1654-1667 „Tvano“ metu ir kaip buvo prarasta ir atkovota Lietuvos – Lenkijos valstybė?

Abiejų Tautų Respublika problemų turėjo jau nuo Zigmanto Vazos laikų – jam valdant nuolat vyko karai, įsigalėjo bajorų savivalė, o valdovas nesugebėjo valdyti savo ambicijų ir apsispręsti su kuo geriau bičiuliautis ir kas visgi yra jo priešai. Zigmantui Vazai būtų buvę geriau atsisakyti pretenzijų į Švedijos sostą ir galbūt tuomet jis būtų gavęs Švedijos paramą kovose prieš Maskvą, kurią galėjo valdyti jo sūnus. Rusijai tuomet verkiant reikėjo taikos su ATR ir labai nedaug trūko, kad į 1610 m. užimtos Maskvos sostą būtų sėdęs Zigmanto sūnus Vladislovas Vaza, kurį Maskvos Bojarinai išrinko caru. Tačiau tėvas tam pasipriešino ir Maskvą pradėjo valdyti Romanovai, o ten įsitvirtinusi ATR kariuomenė buvo išvyta. Ši praeities įvykių grandinė užprogramavo būsimą Abiejų Tautų Respublikos žlugimą – vadinamąjį  1654 – 1667 metų „Tvaną“.

Kazokų sukilimas

Respublikos sostą perėmęs Vladislovas Vaza nesugebėjo įtikinti seimo, kad Ukrainos kazokai – geriausias būdas apsaugoti pietines Respublikos sienas. Seimas ir bajorai siekė įbaudžiavinti Ukrainos kazokus pagal Lietuvos – Lenkijos pavyzdį, tuomet prasidėjo keli sukilimai. Kazokai puldinėjo Lvovą ir net Pinską bei Mozyrių, buvusius LDK teritorijoje. Keletą tokių užpuolimų Lietuva pati atrėmė ir net padėjo lenkams. Paskutinysis sukilimas buvo žiauriai numalšintas 1637-1638 metais, tačiau po to vėl pradėjo bręsti dar vienas sukilimas, kurį sukėlė Bogdanas Chmelnickis, buvęs kazokų kariuomenės raštininkas.

Nors tai buvo nevykusios ATR politikos Padnieprės kazokų atžvilgiu pasekmės, tačiau yra žinoma, kad viena pykčio priežasčių buvo ir asmeninė – Čygyrino seniūnas Danielius Čaplinskis užpuolė Chmelnickio dvarą Subotive, užmušė jo sūnų ir pagrobė antrąją žmoną. B. Chmelnickis teisingumo dar bandė ieškoti ir pas karalių ir seime, tačiau buvo išjuoktas.

Tuomet jis pabėgo į Sečę prie Dniepro ir ten 1648 metais sukurstė milžinišką kazokų sukilimą – jiems į pagalbą atvyko ir totoriai. ATR kariuomenė buvo visiškai sumušta mūšiuose ties Geltonaisiais Vandenimis, Korsune ir Piliavcais, o kazokams užėmus Lvovą ir Zamostę atsivėrė kelias į Lietuvą ir Lenkiją. Tiesa, nors susidūrimų ir buvo, tačiau yra žinoma, kad Ukrainos kazokai prieš lietuvius kovėsi nenoriai ir jų net vengė – jų priešas buvo Lenkija.

Tapęs valdovu prarado valstybę

Tuo metu, 1648 m. Merkinėje mirė Abiejų Tautų Respublikos karalius Vladislovas Vaza. Kadangi šis valdovas įpėdinių nepaliko, o Respublika prie Vazų dinastijos jau buvo pripratusi, į kitus kandidatus nesižvalgyta. Tačiau pasirinkti reikėjo tarp dviejų sosto trokštančių Vladislovo brolių Karolio ir Jono Kazimiero. Nors abu iki tol nebuvo niekuo pasižymėję, Jonas Kazimieras turėjo daugiau simpatijų ir buvo išrinktas karaliumi. Sakoma, kad karalius neturėjo jokių gabumų reikalingų valstybei valdyti, taip pat neturėjo ir jokių didelių planų – visą laiką išbuvo visiškoje savo žmonos įtakoje, o  būtent jo valdymo laikai Lietuvai ir Lenkijai buvo bene sunkiausi.

Tačiau jam tiesiog nepasisekė – į sostą jis įžengė jau prasidėjus Chmelnickio sukilimui ir išvengti tragedijos vargiai buvo įmanoma. Jis matė švedų ir rusų puolimus, pasiduodančias Respublikos tvirtoves, priešui parsidavusius bajorus ir tuščią valstybės iždą. Kai valstybę puolė priešai, o jos ižde pūtė vėjai, Respublikos bajorai ir didikai turėję nuosavas kariuomenes jas paliko savo dvarams, bet ne valstybei ginti. Gardine karaliui nepavyko susiskaldžiusių Respublikos bajorų sutelkti kovai, todėl jis išvyko nieko nepešęs.

Kadangi nuolat reikėjo pinigų atsiskaityti su samdoma kariuomene, o valstybės iždas buvo beveik tuščias, pirmą kartą ATR istorijoje pradėtos kaldinti menkavertės varinės monetos – šilingai. Į rinką paleidus daugiau nei 900 milijonų šių monetų, valstybės iždas kuriam laikui gavo reikalingų pajamų. Nors infliacija gilėjo, tačiau menkaverčių monetų kaldinimas anuomet pasiteisino.

Caro kariai puola Vilnių

Tuo metu, kai Lietuvos – Lenkijos kariuomenė dar buvo pakankamai stipri ir turėjo daug samdinių – 1651 m. dideliame mūšyje Voluinėje, prie Berestečko ji sumušė susivienijusias Chmelnickio bei Krymo chano Islamo III Girėjaus pajėgas.

Kiek vėliau, 1653 m. jau nusilpę kazokai prisiekė ištikimybę carui Aleksėjui Michailovičiui. Caras pasinaudojęs palankiomis sąlygomis ir sumaištimi Abiejų Tautų Respublikoje, 1654 gegužės 18 d. paskelbė jai karą. Tuomet prasidėjo nesėkmių virtinė – lietuviai pralaimėjo Šklovo mūšyje, prarado Smolenską, kuris už tvirtų sienų nuo priešų gynėsi net keturis mėnesius. Taip pat krito ir Mogiliovas bei Staro Bychovas, o 1655 m. maskvėnų kariuomenė vadovaujama kunigaikščio Aleksejaus Trubeckojaus, su net 180 tūkstančių karių priartėjo prie Vilniaus ir jį užėmė. Po dar maždaug savaitės kovų buvo užimtas Kaunas ir Gardinas. Tuo tarpu kazokai su Chmelnickiu vėl puolė Lenkiją, o tokios invazijos Respublika atremti nebegalėjo.

Ant pirmųjų, 1655 m. Rublių monetų legendos buvo užrašyta „Dievo malone didysis valdovas, caras ir didysis kunigaikštis Aleksejus Michailovičius, visos Didžiosios ir Mažosios Rusijos“. Tai tradicinio pavyzdžio monetos legenda, tačiau įdomu tai, kad bene pirmą kartą ant rusiškų monetų atsirado „Mažosios Rusijos“ terminas (turėta mintyje Ukrainos teritoriją, kuriai ir buvo skirtos šios monetos).

Etmonui Jonušui Radvilai iš rusų užimto Vilniaus pavyko išgelbėti valstybės iždą ir didįjį antspaudą. Tačiau dėl nesutarimų su karaliumi Etmonui sunkiai sekėsi organizuoti pasipriešinimą bei stabdyti kur kas gausesnes priešo pajėgas. Po mūšio ties dabartiniu žaliuoju tiltu. LDK kariuomenė praradusi apie 2 tūkstančius karių nusprendė trauktis – apie 3 000 karių patraukė link Kėdainių, o dar maždaug 2 000 link Vilkaviškio. Su nuosava kariuomene Lenkijos link traukėsi ir Vitebsko vaivada Povilas Sapiega.

Vilnių rusai nusiaubė, išžudė begales žmonių. Tikriausiai tai galima suprasti ir kaip kerštą už 1610 m. Zigmanto Vazos „šėliones“ Maskvoje. Kiek vėliau nusiaubtoje ir okupuotoje LDK sostinėje apsilankė ir caras Aleksėjus Michailovičius. Čia jis reikalavo dar nepabėgusios bajorijos pripažinti jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir netgi jau oficialiai jau buvo pradėjęs vartoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą.

Kodėl tuo pat metu Abiejų Tautų Respubliką užpuolė ir Švedai?

Švedų karalius Karolis X Gustavas negalėjo leisti Maskvai įsigalėti ATR teritorijose. Respublika buvo nusilpusi ir ją užimti nebuvo sunku – sėkmės atveju rusų kariai galėjo pasiekti net ir Baltijos jūrą – toks buvo Maskvos tikslas, o Švedijai tai būtų geopolitinė tragedija. Todėl buvo nuspręsta pulti ir užimti likusią ATR dalį  “siekiant ją apsaugoti nuo rusų įsigalėjimo”. 1655 m. lietuviams besikaunant dėl Vilniaus, dviem kryptimis pradėjo pulti švedai – pirmiausia jie žygiavo į Pomeraniją bei Livoniją, kur nesulaukė didesnio pasipriešinimo.

Mobilizavęsi Didžiosios Lenkijos bajorai po kelių pralaimėtų mūšių supratę gerai parengtos švedų kariuomenės pranašumą, pasidavė ir prisiekė ištikimybę Švedijos karaliui Karoliui X. Tuo tarpu Jonušo Radvilos kariuomenė pasitraukusi link Kėdainių taip pat pasidavė Magnusui de la Gardžiui vadovavusiam švedų kariuomenės daliniams. Po ilgų derybų 1655 m. spalio 20 d. Kėdainiuose Jonušas Radvila su didikais ir bajorais pasirašė sutartį, pagal kurią buvo nutraukta LDK unija su Lenkija ir sudaryta su Švedija, atsisakyta paklusnumo Jonui Kazimierui, o Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas Švedijos karalius Karolis X, kuris įsipareigojo padėti atgauti Maskvos užimtas LDK žemes.

Dėl tokio sprendimo Respublikos seimas Radvilą paskelbė tėvynės išdaviku. Povilas Sapiega, vienas pagrindinių prieš švedus besikovusių konfederatų, buvo aršus Jonušo Radvilos kritikas. Tačiau šis Radvilos žingsnis nemažai aptartas ir šiandienos istorikų tarpe nėra smerktinas – Jonušas Radvila jį buvo gerai apgalvojęs, juk reikėjo išsaugoti ir valstybę ir kariuomenę, išlaukti kol priešai nusilps ir pradės kautis tarpusavyje.

Tačiau Radvila negalėjo nuspėti, kad švedai visai neįvertins unijos, neišnaudos jos pranašumui įgyti, kad Lietuva praras suverenumą, kurį turėjo unijos su Lenkija sąlygomis, kad Lietuva virs tik Švedijos išnaudojama provincija kurią švedai plėš ir apkraus mokesčiais. Todėl Radvilos kariuomenės dalis sukilo ir išvyko pas Joną Kazimierą į Lenkiją.

Karaliaus valdžioje likusios teritorijos pažymėtos geltonai

Kas beliko karaliui?

Jonas Kazimieras Vilniaus gynybos metu prašė ten buvusias menkas karines pajėgas perkelti į Marienburgą – ten jau puolė švedai ir jiems pradėjo pasidavinėti Poznanės regionas. Karaliui neliko nieko kita, kaip tik bėgti į Krokuvą, o vėliau ir į Austrijos Sileziją. Tačiau jis visgi neapleido valstybės ir tapo savotišku išsivadavimo simboliu, toliau organizavo kovas. Juk kol gyvas karalius, gyva ir valstybė. Valdovui beliko šiek tiek žemių Respublikos pietuose, besiribojančių su Austrija-Vengrija ir Osmanų vasalais Moldavija bei Transilvanija. Švedai užėmė Žemaitiją, Upytę, dalį Kauno ir Breslaujos pavietų, Daugpilį ir beveik visą Lenkiją, o maskvėnai rytines LDK žemes su sostine Vilniumi.

Respublikos išsivadavimo kovos

1655 m. Lenkų bajorija susivienijo paskelbusi Tišoveco konfederaciją, o 1656 m. vasario antrosios universalu žmones sukilti prieš švedus paragino ir pats karalius. Pasipiktinęs švedų plėšimais, prieš juos sukilo visas kraštas ir valstiečiai ir bajorai, todėl generolas Magnusas De la Gardis buvo išsiųstas į Lenkiją malšinti sukilimo. Švedams išvykus balandžio mėnesį čia prasidėjo stiprus žemaičių bajorų sukilimas ir beveik visur vienu metu buvo išžudyti mažesni švedų daliniai, sunaikintos pagrindinės įgulos.

Švedai buvo sumušti Ukmergėje, Užpaliuose ir Deltuvoje, o po mėnesio priešas liko tik Biržuose. Sukilę žemaičiai sutriuškino ir gerai aprūpintą 3 vėliavų dydžio vokiečių samdinių dalinį vadovaujamą pulkininko Liudviko Taubo, iš Ramygalos skubėjusį gelbėti Biržų pilyje apsuptų švedų. Tačiau įsismarkavusius sukilėlius Šiauliuose negailestingai sutriuškino grįžtanti De la Gardžio kariuomenė, irgi vykusi gelbėti Biržų įgulos. Sukilėliai veikė savo jėgomis, o pagalba iš valdovo tuo metu nebuvo įmanoma.

Persilaužimas šiame kare įvyko tik 1656 metų pabaigoje, kai Rusija su LDK pasirašė Nemėžio paliaubas ir pradėjo pulti kiek nusilpusių švedų kontroliuojamą Livoniją. Po šių paliaubų iki tol Švedijos pusėje buvęs Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas parėmė Abiejų Tautų Respubliką.

Caro kariams pradėjus pulti Rygą, vengdami apsupimo iš Biržų atsitraukė De la Gardi kariai, o 1657 m. sausį etmonui V. Gonsievskiui pavyko priversti Biržų pilyje įsitvirtinusią 190 švedų įgulą pasiduoti. Tačiau ATR pergalė nebuvo greita – 1658 m. atsigavę švedai dar maždaug metams buvo išstūmę lietuvių karius iš Livonijos ir toliau puldinėjo Žemaitiją, tačiau 1659 m. Boguslavas Radvila su prūsų kariais galiausiai išvadavo visą šiaurinę Lietuvą bei Livoniją, o švedai daugiau nebegrįžo.

Nepavykusios Verkių derybos

1658 m. netoli Vilniaus, prie Verkių turėjo įvykti ATR ir Maskvos derybininkų susitikimas. Lietuviams atstovavo lauko etmonas Vincentas K. Gonsievskis. Paliaubų metu derybos vyko dėl caro sūnaus pripažinimo LDK kunigaikščiu, Jono Kazimiero įpėdiniu. 1658 m. rugsėjo – spalio mėn. derybos rezultato  nedavė – caro užmačios buvo tikrai per didelės, todėl nei Lietuvoje, nei Lenkijoje palaikymo nesulaukė, o derybų laikas buvo specialiai tempiamas tik dėl karo baimės. Galiausiai, o spalio 21 d. rusai užpuolė ir išvaikė LDK karius samdinius saugojusius derybininką, o lauko etmoną Gonsievskį paėmė į nelaisvę. Iš mūšio pasitraukę lietuvių kariai pajudėjo link Kėdainių, o vėliau Kurše prisijungė prie ten buvusios kariuomenės – gynė Žemaitiją nuo švedų.

1658 m. nuo caro nusisuko ir į Jono Kazimiero pusę perėjo Ukrainos kazokai – pasirašyta sutartis tarp ATR ir Kazokų etmono Ivano Vygovskio, todėl karas su Maskva vėl atsinaujino, o Rusai vėl veržėsi į vakarus ir užėmė Slonimą, Lydą bei Gardiną.

Persilaužimas kare

1660 m. pasirašius Olivos taiką su švedais, Jonas Kazimieras taip pat atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą. Švedai jau buvo nusilpę ir buvo galima visą kariuomenę sutelkti kovai prieš rusus. Tuomet prasidėjo virtinė ATR pergalių – pakankamai sėkmingai P. Sapiegos ir S. Čarneckio vadovaujama ATR kariuomenė  triuškino caro karius rytuose, Baltarusijos – Ukrainos žemėse. Persilaužimas įvyko tuomet, kai 1660 m. rusų kariai nesėkmingai bandė šturmuoti LDK tvirtovę Liachovičiuose, o birželio 28 d. netoliese vykusiame Polonkos mūšyje juos visiškai sutriuškino Lietuvos – Lenkijos husarai. Yra aprašyta, kad šiame mūšyje vienas iš LDK husarų,  pervėrė net 6 priešus viena ietimi!

Rugsėjo 16-26 d. Respublika laimėjo kovose prie Liubaro, Gubarevo, Čiudnovo ir spalio 7-8 d. prie Slobodiščės. Ten kovos tęsėsi iki lapkričio pradžios, tačiau nusilpę caro kazokai pripažino pralaimėjimą ir atsitraukė. Šiaurėje ATR puolimas prasidėjo rugsėjo 24 ir truko net iki spalio 8 dienos,  kuomet kovos galiausiai baigėsi mūšyje prie Basios upės. Pergalės buvo labai sunkios, o samdoma kariuomenė nuolat maištavo ir atsisakydavo paklusti kol nebus atsiskaityta – valstybės iždas buvo tuščias.

Gedimino pilis 1659 m. Juozo Narūnavičiaus piešinyje bei Liachavičių tvirtovė esanti šiandieninėje Baltarusijoje. Wikipedia iliustracija.

Vilniaus ir Kauno išvadavimas

Rusai Vilniaus miestą okupavę laikė penkerius metrus – net iki 1660 m. liepos 11 d. Iki kol atžygiavo žemaičių divizija vadovaujama Mykolo Kazimiero Paco, kuris apsupo ir išvadavo sostinę.

Vilniaus įgulos pasidavimo istorija gana įdomi – dar net  pusantrų metų apie 1500  priešo karių įgula liko įsitvirtinusi lietuvių apsuptoje Gedimino pilyje. Tik po to, kai 1661 m. rudenį Maskva pralaimėjo Kušlikų kalvų mūšyje, caro kariai Vilniuje buvo galutinai atkirsti nuo paramos ir išteklių. Istorijos šaltiniai duoda suprasti, kad Gedimino pilį tuomet jau griovė patys lietuviai – apšaudydami ir šturmuodami ten įsitvirtinusius rusus kol jų ten keletas beliko. Nors rusų statytinis Vilniaus vaivada ir norėjo pilį susprogdinti iš vidaus, tačiau likę kariai patys jį suėmė ir pasidavė lietuviams. Oficialiai Vilnius buvo išvaduotas 1661 m. lapkritį.

Nors 1660  metais karalius Jonas Kazimieras paragino išvaduoti ir Kauną, tačiau miesto apsuptis buvo pakankamai silpna, miestas nebuvo šturmuojamas, tad Kauno įgula pasidavė tik 1661 metų pabaigoje ir matyt tik todėl, kad jau buvo pasidavęs Vilnius, o jie liko apsupti iš visų pusių, tačiau ne dėl aktyvių lietuvių veiksmų.

Didysis Jono Kazimiero žygis ir Paliaubos

1663 m. Jonas Kazimieras pradėjo didįjį žygį į rytines LDK žemes, kuris pradžioje ėjosi sėkmingai, tačiau 1664 m. karaliaus vadovaujamos pajėgos patyrė triuškinantį pralaimėjimą Pirogovo mūšyje (Ukraina). Galime suprasti, kad mūšis tikriausiai buvo lemiamas – nes jau 1665 – 1666 metais abi pusės atlikinėjo jau tik mažos apimties karinius veiksmus, nes buvo netekę ir žmonių ir lėšų, o kariuomenės buvo visiškai išsekusios.

Kai kazokai pasidavė turkų sultonui, tarp Maskvos ir Abiejų Tautų Respublikos nebeliko didžiausio ginčo objekto, o Maskvai atsirado pavojus iš turkų pusės. Todėl jau net ir caras siekė taikos. 1667 m. sudarytos Andrusovo paliaubos trylikai su puse metų, kurios vėliau pratęstos dar tiek pat, o po metų  pasirašyta amžinoji taikos sutartis su Maskva. Tačiau carui visgi atiteko Smolenskas, Severskas, Černigovas ir Kijevas. Įdomu tai, kad abi pusės pasižadėjo suvaldyti kazokus, kad jie nesukeltų Maskvai karo su Turkija grėsmės.

Jei Pirogovo mūšis būtų baigęsis Respublikos naudai, tikriausiai taika būtų išsiderėta su geresnėmis sąlygomis. Tuo metu LDK buvo praradusi net 48 proc. šalies gyventojų.

Visą šį suirutės laikmetį tarp bajorijos ir ponų virė vidaus kovos, o karalius nepajėgė sutvarkyti valstybės. Kadangi vaikų jis neturėjo, o visi jo broliai jau buvo mirę, buvo aišku, kad po mirties bus daug kandidatų į sostą. Buvo labai tikėtina, kad prasidės didikų kovos, todėl Jonas Kazimieras iškėlė mintį, kad naujas karalius turi būtų išrinktas jam dar gyvam esant, o pats 1668 m. atsisakė nuo sosto ir išvažiavo į Prancūziją, kur 1672 m. mirė.

1668-aisiais LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas Antakalnyje pradėjo statyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kaip padėką Dievui už laimingą išsigelbėjimą karo su Maskva metu.

Nors abiejų tautų respublikos seimas ir buvo paskelbęs visuotinę bajorijos mobilizaciją, tačiau jau buvo per vėlu. Tą neabejotinai reikėjo daryti kur kas anksčiau, o į kariuomenės sudėtį įtraukti ir rekrutus. Tačiau tokios sistemos kaip, Maskvos kunigaikštystėje čia tiesiog nebuvo – karyba buvo suprantama, kaip išskirtinai bajorų pareiga ir privilegija. Aišku taip pat dar buvo ir samdomoji ATR kariuomenė, tačiau to gynybai tikrai nepakako. Štai kodėl lietuvių ir jų priešų jėgų santykiai mūšiuose būdavo tokie nelygiaverčiai, o didžios pergalės dažnai pasiektos gudrumu bei gero vadovavimo dėka.


Įdomios nuorodos pasiskaitymui:

http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/vilnius-pries-ir-po-tvano/1393

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-kaip-per-tvana-praradome-ir-atgavome-vilniu-582-356213

http://www.paneveziomuziejus.lt/files/krasto_istorija/Meilus_Upytes%20pavietas%20tvano%20metu.pdf

http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/vilniaus-okupacija-tvano-metu/1285

Sutrumpinta straipsnio versija 2019 06 07 buvo publikuota naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

Titas Livijus Buratinis ir jo infliaciniai šilingai

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys

Komentuok su Facebook paskyra!

sarunas

sarunas