XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, dar prie Žygimanto Augusto atsiradę husarų daliniai tapo legenda ir buvusios Lietuvos-Lenkijos valstybės simboliu ir neatskiriama Radvilų kariuomenės dalimi – 1567 metais iš 4800 LDK didikų parengtų raitelių net 2000 buvo husarai, o 1576 m. LDK -Lenkijos valdovu tapus Steponui Batorui, buvo vykdoma kavalerijos reforma. Tuomet įvyko šių dalinių pakilimas, husarai įgavo savo tikrąjį pavidalą – tapo sunkiąja kavalerija ir tikrąja to žodžio prasme įgijo sparnus.

Sparnuotieji husarai – elitinė buvusios bendros LDK-Lenkijos valstybės kavalerija, puikiai žinoma mūsų kaimynams lenkams, nuo įvairių istorinių filmų ir mokslinės literatūros iki atkūriamosios karybos husarų klubų. Lietuvoje šiek tiek kitaip – jie nėra visai pamiršti, yra ir mokslinių monografijų šia tema, tačiau tiek daug dėmesio kaip pas kaimynus, husarams istorinėje atmintyje nėra skiriama. Taip pat vis dar gaji nuomonė, kad LDK po Liublino unijos jau buvo visai nebe LDK, todėl to laikotarpio pažinti mums nebūtina, o mūsų stiprybė – viduramžių valstybėje. Taigi, apie sparnuotuosius husarus kažką yra girdėję daugelis, tačiau geriausiai jų praeitį žino senovės karyba besidomintys. O juk mūsų raiteliai puikiai triuškindavo kelis kart gausesnes priešo kariuomenes, pelnė daug pergalių ir nors trumpam, tačiau 1610 metais buvo užėmę Maskvą.

Nors husarų daliniai naudoti daugelio šalių kariuomenėse, tačiau LDK – Lenkijos husarai buvo saviti ir ypatingi. Jų pradžia LDK siejama su vengrų bei serbų samdiniais LDK kariuomenėje Livonijos karo metu – šie raiteliai jau turėjo kovos su Osmanų imperija patirties, todėl formuojantis LDK – Lenkijos husarų daliniams nemažai įvaizdžio, aprangos ir ginkluotės elementų buvo nusižiūrėta iš vengrų, serbų ir turkų kavaleristų. Todėl šie elitiniai daliniai išsiskyrė ne tik puošnia išvaizda, pabrėžusia aukštą kilmingų raitelių socialinį statusą – husarai šarvus apsupdavo brangiais plėšriųjų kačių – tigrų (100 zl.), liūtų, panterų bei leopardų (50zl.) kailiais, dažnai vertais beveik pusės paties husaro šarvų (100-200 zl. 1689 m. kainomis), kiti husarai apsisiausdavo lokių kailiais, apsikaišydavo gandrų, gervių ar net kalakutų plunksnomis, o taip pasipuošę raiteliai husarams suteikdavo šiurpesnį įvaizdį, tačiau ir apsaugodavo skyles tarp šarvų nuo priešo kirčių.

Husarai taip pat garsūs improvizuotais sparnais su plunksnomis pritvirtintais prie balno, kurios puolimo metu turėjo skleisti garsą, gąsdinusį priešo žirgus, o sparnų konstrukcija taip pat manoma galėjo saugoti raitelį nuo kardo kirčio iš nugaros. Alternatyvios versijos šalininkai teigia, kad  sparnai atliko tik dekoratyvinę funkciją, o juos turėjo tik maždaug 10-15% husarų. Tenka sutikti, ši versija kur kas įtikinamesnė ir arčiau realybės. Paprastai husarai turėjo nuo 2 iki 4 gerai išjodinėtų kovos žirgų, kurių kiekvienas buvo vertas maždaug 2 kilogramų sidabro (priklausomai nuo to, kiek kilmingasis buvo pasiturintis).

Sparnuotieji husarai buvo puikiai ginkluoti, turėjo išskirtinius į viršų ištęstus skydus saugojusius raitelio kaklą nuo kardų kirčių. Dėvėjo gerus šarvus, o LDK husarų kirasas puošė Aušros vartų Marijos emblema. Šie raiteliai į mūšio lauką vėl sugrąžino tiesioginio kavalerijos smūgio į priešo rikiuotę taktiką, naudotą sunkiai šarvuotų viduramžių riterių. Tuo tarpu husarų aukso amžiuje Abiejų Tautų Respublikos priešų – Maskvos, totorių bei švedų kavalerija buvo kur kas lengviau ginkluota, silpniau šarvuota ir kurį laiką tokios efektyvios smogiamosios kavalerijos neturėjo.

Pagrindinis šių XVI-XVII a. raitelių ginklas buvo ietis. Tik panaudojus ietį puolimo metu ir pralaužus tankią priešo rikiuotę buvo griebiamasi muškietų ir kardų. Reikia pastebėti, kad ietimis buvo ginkluoti tik pirmų dviejų eilių husarai, o kitos dvi eilės užnugaryje buvo ginkluotos garsiaisiais lenktais kavalerijos kardais vadinamais šabla (lenk. szabla), duriamaisiais kardais končiarais (lenk. koncerz) ir palašais (lenk. Pałasz). XVI-XVII a.

Tuo tarpu Respublikos etmonai bei rotmistrai (kavalerijos karininkai) į mūšį ėjo be šalmų, apsiginklavę su buzdyganais. Tai buvo mėgstamiausias jų ginklas, grėsmingas galios simbolis ir žymiai praktiškesnis už buožę.

Naudojo ilgiausias ietis

LDK ir Lenkijos kariuomenėse husarų kavalerija naudojo bene ilgiausias ietis pasaulyje, siekusias net 4,5 – 6,20 m., kai pavyzdžiui caro husarai turėjo tik 4 m. ilgio ietis. Tokiu ginklu ilgą laiką sėkmingai buvo triuškinamos priešo pėstininkų rikiuotės, o Abiejų Tautų Respublika pasiekė daug pergalių prieš žymiai didesnes priešo kariaunas. Kadangi karyba LDK buvo kilmingųjų privilegija, o valstybės iždo lėšomis surinkti daug samdinių taip pat nebuvo galima, teko kautis su žymiai gausesniu priešu – vienam LDK – Lenkijos husarui tekdavo daugiau kaip po šešis priešus.

Kadangi husarų dalinius sudarė turtingesni bajorai, jie patys susimokėdavo už šarvus ir ekipuotę, karius samdydavo iš smulkesnės bajorijos, o šie dar turėjo atsivesti ir numatytą skaičių raitų vyrų kurie husarui tarnavo kaip ginklanešiai. Vykstant atakai į pirmas eiles stodavo tie husarai, kurie turėjo brangius kailius, o rikiuotės gale kukliau apsirėdę. Pagal tradiciją išlaidos už ietis buvo apmokamos karaliaus lėšomis. Vienu žodžiu husarija – viduramžių riterių tradicijos tąsa.

Apie husariškų iečių gamybą šiandien informacijos išlikę nedaug, tačiau yra žinoma, kad dažniausiai ietys buvo daromos dažniausiai iš eglių, jaunų ir tiesių medelių. Ietys buvo gamintos iš dviejų dalių ir tuomet klijuojamos. Ginkluotės meistrai drūtgalyje išgręždavo kiaurymes – ietys buvo tuščiavidurės, kad būtų lengvesnės. Rankai apsaugoti, išpjaudavo apskritą medinį  rutulį ir jį užmaudavo ant ieties, kaip skydelį, o ietis ir specialios formos husariškas skydas buvo puikiai pritaikyti naudoti kartu.

Kad suteiktų didesnę žudomąją galią, ant jo užmaudavo iš plieninį ietigalį, o kad nelūžtų smūgio metu pačią ietį sutvirtindavo metalu ir apvyniodavo odiniais diržais. Dėl grožio, kartais net paauksuodavo, raiteliai užsirašydavo vardus, inicialus, o po mūšio radus sveiką, iš rankų išmuštą ietį husaras galėjo susilaukti ir pašaipų. Legendinės ietys vis tiek lūždavo nepaisant įvairių būdų jas sutvirtinti ir dažnai antro mūšio nesulaukdavo, todėl ginklanešiai mūšio lauke turėdavo paruošę vežimus su naujomis ietimis. Pavyzdžiui po Vienos mūšio Jonas Sobieskis gyrėsi, kad 6000 lenkų husarų ginkluotų ietimis puolė turkus, o po puolimo tik 12 iečių liko sveikos. Jei ietis nelužtų susidūrimo metu, raiteliui yra didelė tikimybė būti nusviestam nuo žirgo.

Kovos subtilybės

Įprastai husarų vėliavą sudarydavo 80 – 150, ar net 200 husarų. Husarai ataką pradėdavo jodami lėtai ir laisva forma, palaipsniui greitėdavo ir artėdavo vienas prie kito suformuodami glaustą rikiuotę keliomis eilėmis, taip į priešą įsirėždami su didžiausia jėga, o puolimą paremdavo lengvosios kavalerijos, kazokų daliniai.

Vieno raitelio užimamas plotas buvo ~ 1,20 cm, todėl viena husarų rikiuotės eilė, kuomet joje buvo  60 husarų glaustoje formuotėje, galėjo siekti iki 75 metrų.

XVI a. muškietos ir arkebuzos dar buvo silpnos ir husarų šarvus pramušdavo tik 20-50 metrų atstumu, taigi kartą iššovusi priešo rikiuotė daugiau nebespėdavo užsitaisyti – tam reikėjo kiek mažiau nei minutės. Dažnai pėstininkai savo šūviais husarų šarvų net nepramušdavo – taip neretai nutikdavo pėstininkų nervams neišlaikius, jie iššaudavo per anksti, ir vėl užsitaisyti nebespėdavo, nes husarai buvo jau per daug priartėję.

Husarai tuo ir naudojosi – stengėsi pulti priešą tuomet, kai jo šaulių linijos keisdavosi. Nors priešas šauliams atsitraukus rikiuotės gale dar išstatydavo savo ietininkus, ant kurių turėjo pasismeigti puolantys husarai,  tačiau LDK husarų ietys buvo kur kas ilgesnės, todėl sėkmingai triuškindavo pėstininkų rikiuotes. Atlikę ataką Husarai persigrupuodavo ir vėl puldavo, kol galutinai sutriuškindavo priešą. Paprastai mūšiuose žūdavo maždaug 30% žirgų ir tik mažiau nei 5 % husarų.

1605 m. Kircholmo (dab. Salaspilio) mūšio metu švedai tapo gudresni ir prieš LDK ir Kuršo karius jau naudojo olandiškojo pavyzdžio rikiuotes su keliomis pasikeičiančių muškietininkų eilėmis, tačiau ir tai nepadėjo atsilaikyti prieš LDK kavaleriją – 300 husarų perskrodė Švedijos kariuomenės centrą ir padalino ją į dvi dalis. Švedų kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta, o Ryga ir Livonija buvo išvaduota.

XVII a. po Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo (1611–1632) kariuomenės reformos, priešui išmokus nuo jų apsiginti bei pagerėjus šaunamųjų ginklų kokybei ir galiai husarų daliniai prarado reikšmę. Švedai pradėjo taikyti naują kovos su husarais taktiką – rikiuotėse sutelkė daugiau šautuvais ginklais ginkluotų pėstininkų, pradėta naudoti ir vadinamoji karė rikiuotė, kuomet nuo kavalerijos pėstininkai ginasi iš visų pusių, t.y.  išsirikiavę kvadratu ir atsišaudo šaunamaisiais ginklais.

Tačiau kovose su Maskva ir Turkija husarai ir toliau išliko svari jėga, o 1621 m. sunkiųjų raitelių skaičius ATR kariuomenėje buvo rekordinis – net 8000 husarų. Tais pat metais, prie Chotino (Ukraina) jungtinė ATR  kariuomenė  su maždaug 35 tūkstančių karių bei dar tiek pat Ukrainos kazokų vadovaujami LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus įsitvirtino prie Chotino tvirtovės, gynėsi 220 tūkstančių Osmanų imperijos karių puolimo ir rengė husarų kavalerijos kontratakas. Priešui patyrus didelių nuostolių buvo sudaryta taika ir apsaugotos pietinės Respublikos sienos.

Išvadavo Respubliką nuo Maskvėnų invazijos

1654 – 1667 Beveik visą Abiejų Tautų Respubliką, išskyrus nedidelę teritoriją prie sienos su Osmanų imperija buvo okupavę Rusijos ir Švedijos kariuomenės. Lietuvai ir Lenkijai tai buvo pats sunkiausias laikotarpis kurį sekė nuolatinės kovos. Tačiau 1660 m. buvo pasirašyta Olivos taiką su švedais, o Jonas Kazimieras atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą. Švedai jau buvo nusilpę ir buvo galima visą LDK-Lenkijos kariuomenę sutelkti kovai prieš rusus. Tuomet  prasidėjo virtinė ATR pergalių – pakankamai sėkmingai P. Sapiegos ir S. Čarneckio vadovaujami ATR husarai triuškino caro karius rytuose, Baltarusijos – Ukrainos žemėse. Persilaužimas įvyko tuomet, kai 1660 m. rusų kariai nesėkmingai bandė šturmuoti LDK tvirtovę Liachovičiuose, o birželio 28 d. netoliese vykusiame Polonkos mūšyje juos visiškai sutriuškino LDK husarai. Šiame mūšyje pasiektas karybos rekordas – vienas iš husarų, ietimi pervėrė net 6 priešus!

Atsigavusi po dvigubos okupacijos Abiejų Tautų Respublika sugebėjo sustiprėti ir 1683  metais išgelbėjo Vieną iš Osmanų imperijos apgulties. Mūšis laimėtas lenkų husarų pagalba, tiesa dėl LDK etmonų nesutarimų su J. Sobieskiu lietuvių kariuomenę šiame mūšyje nedalyvavo, nors buvo netoliese.

Keičiantis karybai husarų vaidmuo sumenko

Sunku pasakyti, kuris mūšis ATR husarams buvo paskutinis. Jie dar kovėsi keliuose ATR pilietinio karo mūšiuose Šiaurės karo metu (kova tarp Augusto II remiamo Rusijos ir Saksonijos bei Stanislovo Leščinskio remiamo švedų). Po 1702 m. Klišovo mūšio, husarų skaičius ženkliai smarkiai sumažėja, o tikriausiai paskutiniu husarų mūšiu galime laikyti  1706 m. spalio 29 d. kautynes prie Kališo, kai Augusto II vadovaujama Abiejų Tautų Respublikos, rusų ir Saksonijos sąjungininkų armija sutriuškino jungtinę Stanislovo Leščinskio lenkų ir švedų kariuomenę.

Vėliau, išaugus pėstininkų svarbai mūšio lauke, šie daliniai tapo nebereikalingi ir liko tik kaip rūmų ir paradų puošmenos, naudoti kilmingųjų bei valdovų ceremonijose, laidotuvėse. Taip buvo iki pat 1776 metų, kol husarus valstybiniu dekretu buvo nuspręsta pakeisti kovai labiau tinkamais ulonų daliniais.

p.s. Kad bent truputį įsivaizduoti koks tai buvo laikmetis, siūlau žiūrėti Jerzy Hofmano filmus “Ugnimi ir Kalaviju” bei “Tvanas”, o geriausia originalo kalba. Tačiau ten filmas, ir ne viskas taip gražu kaip iš tiesų būta – filme vaizduojama apranga daugeliu atvejų per daug puošni karybai todėl daugiau paradinė, išeiginė nei kovinė, tačiau puikiai atspindinti laikmetį. Dėl istorinių detalių vaizdavimo čia jau kita tema, taip pat reikia nepamiršti, kad tai kinas – realybėje senovės karyba buvo žymiai žiauresnė.

Straipsnio santrauka 2019 11 14 buvo publikuota naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys