Senovinį Petros miestą Jordanijoje dauguma gerai žinome. Tačiau, apie antrąjį pagal dydį nabatėjų miestą su labai panašiais statiniais, esantį Saudo Arabijos dykumose, dauguma nėra nėra net girdėję. Ši vieta tik nesenai tapo žinoma turistams. Jų čia dar nedaug, žinant Saudo Arabijos turizmo politikos specifiką – turistinių vizų išdavimas ne musulmonams komplikuotas.
Fugeriai (Fugger) – Augsburgo bankininkų ir pirklių dinastija, korporacijų ir magnatų pradininkai. Giminės pradininku laikomas Švabijos audėjas Hansas Fugeris iš Grabeno kuomet per dukterų vedybas įgijo Augsburgo piliečio teises, ir tapo audėjų gildijos komiteto nariu. Tuomet jis išplėtojo prekybą audiniais Vokietijos vidurio pietuose. XV a. giminė skilo į dvi atšakas, kurios viena herbe turėjo elnią, kita – leliją. Fugeriai perėmė dalį Florencijos Medičių galios, įtakos bei turtų Europoje, kadangi pastarosios giminės įtaka jau buvo pradėjusi slopti. Skaityti toliau
Posakį “Nekišk savo trigrašio, kur nereikia” arba “Ir eina, visur savo trigrašį kišdamas” žinome visi. Tačiau kaip ir kada jis atsirado? Trigrašis (lenk. trojak) kadaise buvo populiari sidabrinė, o vėliau ir varinė trijų grašių vertės moneta, apyvartoje naudota nuo Žygimanto Augusto laikų iki pat 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Skaityti toliau
Ekvadoro bei Peru džiunglėse, Maranjono upės baseine gyvenantys Šuarų (Jivaro) genties indėnai labiausiai žinomi dėl kraupaus ritualo kurio metu specialiu būdu džiovindavo žmonių galvas vadinamas tsantsa arba canca. Tai kraupus ir bene vienintelis pasaulyje tokio pobūdžio ritualas, kurio metu galvos būdavo sumažinamos net iki apelsino dydžio, išsaugant aukos veido bruožus. Skaityti toliau
Antspaudai kaip galios ir valdžios simbolis naudoti nuo antikos laikų – juos naudojo kilmingieji, kurie išskirtiniais raštais išraižytais antspaudais papuošdavo svarbius dokumentus, sandorius bei korespondenciją taip patvirtindami ten esančios informacijos tikrumą. Tai ir buvo tikrasis kilmingo žmogaus parašas, kadangi daugumai žmonių, kurie buvo mažai raštingi arba visai beraščiai (netgi aukščiausiuose to meto visuomenės sluoksniuose), suprasti vaizdinių kalbą buvo kur kas paprasčiau nei tikrąjį, rašalu užrašytą tekstą, o parašas atlikdavo tik papildomą patvirtinimo funkciją. Skaityti toliau
