Kaip Frydrichas II Didysis Abiejų Tautų Respublikos pinigus padirbinėjo

Kaip Frydrichas II Didysis Abiejų Tautų Respublikos pinigus padirbinėjo

Frydrichas II Didysis (1712–786) savo valdymą pradėjo su trenksmu ir sėkmingai užbaigė kelis vietinius ginkluotus konfliktus, įvedė naujus įstatymus, mokesčius ir sustiprino Prūsijos valdžios sistemą, garsėjo kaip išsilavinęs apšvietos epochos valdovas. Tačiau nedraugiškas Abiejų Tautų Respublikai.

Vienas iš Prūsijos valstybės pajamų šaltinių, kurį pats valdovas apibūdino, kaip prioritetinį, buvo pajamos gaunamos iš monetų kaldinimo. Pastebėjęs, kad tuo metu Lenkijoje nebuvo daug monetų kalyklų, o apyvartoje trūko Abiejų Tautų Respublikos nacionalinės valiutos (cirkuliavo pagrinde užsienietiški pinigai), Frydrichas II nusprendė, kad jei lenkai nenori ar nesugeba uždirbti pinigų iš monetų kaldinimo patys, jis pats imsis iniciatyvos užpildyti šią nišą Lenkijoje. Todėl savo valdymo pradžioje pradžioje Frydrichas II nutarė atidaryti kuo daugiau monetų kalyklų Prūsijos teritorijoje ir ten pradėjo kaldinti Abiejų Tautų Respublikos monetų falsifikatus, kuriuos vežimais buvo išveždavo į Lenkiją ir paleisdavo į rinką.

Tačiau tuo metu Saksonijoje kalyklas Abiejų Tautų Respublikai atidarė ir karalius Augustas III. Tai buvo pelningas verslas, kuris pradėjo kelti grėsmę Frydricho II verslo nišai, kurioje jis jau turėjo įdirbį, todėl suprantama, jam labai nepatiko, kad Abiejų Tautų Respublikos valdovas, Saksonijos kurfiurstas išdrįso konkuruoti su Prūsijos rinka dominavusia Lenkijos teritorijoje. Frydrichas II uždraudė Augusto III monetų apyvartą savo teritorijoje ir pradėjo jas supirkinėti perlydimui, kaip puikią sidabro žaliavą, prasidėjo ekonominio “Šaltojo karo” laikotarpis.

Ekonominis karas prieš Abiejų Tautų Respubliką

Prūsijos karalius norėjo silpno kaimyno ir jis labai efektyviai vykdė savo politiką ir silpninimo strategiją. Jau tada Frydrichas II svajojo išplėsti Prūsiją kaimynės Lenkijos sąskaita. Jis siekė prisijungti Pomeranijos, Didžiosios Lenkijos, Kujawy vietoves bei tokius miestus kaip Gdanskas, Torunė, Elbingas, Bydgosčius ir Poznanė. Todėl Prūsijos valdovas stengėsi kurstyti chaosą, silpninant valstybę, papirkinėjant bajorus ir išlaikant Lenkijoje „liberum veto“ įstatymą, kuris leido inter alia, palaužti seimus ir parlamentus, o tai turėjo destruktyvų poveikį visiems bandymams reformuoti mūsų šalį.

Tuo pasinaudojo visi mūsų kaimynai, ir ne tik prūsai. Apskritai reikia pasakyti, kad tiek Augusto III tiek Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais to meto užsienio politika ir diplomatija buvo grindžiama kyšininkavimu ir atvira pareigūnų, deputatų korupcija. Tai nevyko tik Lenkijoje – tai buvo visuotinai pripažinti procesai, vyravę tuometinėje Europoje.

Prūsiškos monetos XVIII a. viduryje nebuvo ypač vertinamos, kaip geros ir patikimos atsiskaitymo priemonės, priešingai nei Leipcige pradėtos kaldintos Abiejų Tautų Respublikos monetos, kurios beveik iškart įgijo gerą reputaciją.

Kai Lenkijos rinka pradėjo vaduotis iš prūsų viešpatavimo, Frydrichas II uždraudė monetas gabenti iš monetų kalyklos Leipcige į Lenkiją per Prūsiją, o 1755 m. jis liepė Vroclavo ir Karaliaučiaus monetų kalykloms slapta pradėti kaldinti lenkiškus tymfus su Augusto III atvaizdu, tačiau dar nuo 1753 m. yra žinoma apie Frydricho II nukaldintus lengvuosius dukatus prekybai su Abiejų Tautų Respublika.

Ši veikla buvo labai panaši į Švedijos ekonominę agresiją XVII amžiuje, kuomet švedų iniciatyva iš Abiejų Tautų Respublikos buvo išvežamos pilnavertės sidabrinės talerių monetos, o vietoje jų įvežamos iš jų perdirbtos mažo nominalo, menkavertės biloninės (itin mažos sidabro prabos) monetos, valstybėje sukeliant infliaciją. Tačiau netrukus ekonominę agresiją įgyvendinti tapo dar paprasčiau.

Septynerių metų karas

1756 m. Rugpjūčio 29 d. Frydricho II kariai įsiveržė į Saksoniją, taip pradėdami Septynerių metų karą (1756–1763), kuriame dalyvavo visos galingiausios to meto Europos valstybės – Didžiosios Britanijos, Prūsijos, Hanoverio ir Brunsviko sąjunga kovėsi su Austrijos, Prancūzijos, Rusijos, Saksonijos ir Švedijos koalicija.

Tai buvo toks savotiškas pasaulinis karas, kadangi apėmė ne tik Europos žemyną, tačiau kautasi ir kolonijose Afrikoje, Indijoje bei Amerikoje.

Abiejų Tautų Respublika kare išliko neutrali, nepaisant to, kad per ją žygiavo svetimos kariuomenės, o sąjungininkę Saksoniją, su kurią jau pusę amžiaus siejo dinastiniai ryšiai, užkariavo Prūsai.

Prūsams užėmus Leipcigą, Leipcigo monetų kalyklos vadovas, pagrasinus perdavė Abiejų Tautų Respublikos monetų spaudus, o tuomet buvo įsakyta perimtus spaudus panaudoti kaldinant padirbinius.

Tuomet Frydrichas II už 200 000 talerių, nepaprastai didelę sumą išnuomavo savo dvaro tarnautojui ir juvelyrui Veiteliui Heinei Efraimui (1703–1775) bei kompanijoms „Ephraim & Söhne“ ir „Moses Isaac & Itizig“ išnuomavo Pleißenburg monetų kalyklą.

Už minėtą sumą jis įgijo teisę kaldinti padirbtas lenkų-saksų sidabro ir aukso monetas, o pats procesas vyko gerokai sparčiau nei iki karo – taip iš gauto pelno Frydrichas II padengė didelę Prūsijos karalystės karo biudžeto dalį, o tuo tarpu Lenkijoje pradėjo kilti kainos.

Abiejų Tautų Respublikos Augusto III monetų padirbiniai kaldinti su atgaline, 1753 m. data, o kiek vėliau priimtas sprendimas dėl monetų kokybės standartų sumažinimo: 1757 metais nustatyta, kad reikia  nukaldinti 19½ talerių vertės monetos iš vienos grivnos, nuo 1758 – iki 20⁵/₆, nuo 1759 – iki 30, nuo 1760 r. –31 talerių 20 grašių monetų iš vienos grivnos, o vėliau netgi ir dar daugiau.

Kadangi iš to paties kiekio sidabro buvo planuojama iškalti vis daugiau monetų, siekdami sutaupyti ir išgauti maksimalią naudą, prūsai į sidabro lydinį naudotą monetų ruošiniams dėjo daug ligatūros (metalai, įlydomi į tauriuosius metalus, pvz., varis į auksą, kad lydinys būtų kietesnis ir pigesnis).

Taip padedant Efraimui Veiteliui buvo kaldinami dukatai (augustorai) iš 7 karatų aukso, kai originalūs buvo iš 23 ½ karatų, taleriai iš keturis kart prastesnio sidabro nei originalai, o 8 grašių bei ortų monetos buvo gaminamos iš sidabruoto vario ruošinių.

Per šį laikotarpį nukaldinta tiek daug netikrų pinigų, kad 9 iš 10 stambesnių abiejų Tautų Respublikos monetų buvo kopijos. Kadangi monetos buvo kaldinamos originaliais spaudais, anuomet buvo nelengva atskirti prūsiškus padirbinius nuo originalų, tačiau šiandien tai padaryti gana paprasta – originalai išliko geros būklės, o daugumoje falsifikatų ligatūra iškorodavo į paviršių ir monetose liko duobutės. Tokios monetos anuomet vadintos efraimitais, efraimkomis, berlinkomis ar Vroclavo tymfais.

Po 1757 m. Birželio 18 d. pralaimėto Kolino mūšio Prūsija buvo priversta pasitraukti iš Bohemijos ir Saksonijos. Tų pat metų vasarą Rusija stojo į karą ir užpuolė prūsus iš kito fronto, gana greitai užėmė Klaipėdą (Mėmel) ir įsiveržė į Rytų Prūsiją ir netgi Brandenburgą.

Karaliaučiaus kalykloje monetų padirbinių kaldinimas kuriam laikui sustojo, o jį pakeitė ten pradėti kaldinti Rusijos okupaciniai pinigai su imperatorės Jelizavetos atvaizdu, tačiau taip pat tai buvo gana prastos monetos.

Tačiau tuo pinigų padirbinėjimas nesibaigė – prūsai, traukdamiesi iš Saksonijos, pasiėmė monetų spaudus ir išsigabeno juos į kalyklas, kur dar daugelį metų nebaudžiamai kaldino netikras menkos sidabro prabos monetas.

Kai atrodė, kad Rusijos kariuomenės puolimas visiškai pražudys Prūsiją, 1762 m. mirė imperatorė Jelizaveta, prūsams prijaučiantis įpėdinis Petras III netikėtai sudarė taiką, atšaukė armiją iš Berlyno ir netgi pasiskelbė Prūsijos sąjungininku. Tai išgelbėjo kare smarkiai išsekusią Prūsiją ir  leido jai sustiprėti – Frydrichas II Fraibergo mūšyje (1762 m. spalio 29 d.) sutriuškino be pagalbos paliktus austrus ir išvijo juos iš Silezijos, o sąjungininkas Brunsvikas užėmė svarbų Giotingeno miestą.

Tačiau  Petrui III toks palankumas prūsijai kainavo gyvybę – carą rūmų perversmo metu nuvertė jo žmona Jekaterina II, ji vėl pradėjo remti austrus ir įsakė vėl pulti naują Prūsiją puolimą. Tačiau Austrija jau buvo išsekusi nuo karo, kaip ir daugelis jo dalyvių patyrė finansinę krizę.

Nepaisant to, kad septynerių metų karas daugiausiai vyko Europoje, 1763 m. Hubertusburgo taikos sutartimi Europoje jis baigėsi kruvinom lygiosiomis ir praktiškai nepakeitė prieškario status quo, tačiau karo pasekmės Azijoje ir Amerikoje buvo platesnio masto ir ilgalaikės, Prancūzija prarado daug teritorijų Amerikoje.

Prūsija parodė, kad priklauso stipriausioms Europos valstybėms, kai išlaikė Austrijos provinciją Sileziją. Didžioji Britanija sustiprino savo valdas Indijoje, Amerikoje ir tapo stipriausia kolonijine imperija.

Padirbinėtos ir S.A Poniatovskio monetos

Vėliau Frydricho II Prūsija padirbinėjo ir Stanislovo Augusto Poniatovskio monetas, nors šio valdovo išrinkimą Prūsija ir parėmė (Frydrichas II nemanė, kad S. A. Poniatowskis yra rimtesnis varžovas, t.y. asmuo, galintis veiksmingai valdyti tokią didžiulę ir politinio chaoso apimtą šalį).

Taigi jis ir nenumatė didesnių problemų tęsdamas nepaskelbtą ekonominį karą su savo didesne kaimyne, ir pasisakė už pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą, buvo jo iniciatorius (juk ir Volteras į Lenkijos-Lietuvos valstybę žiūrėjo kaip į kažkokį pūvantį, negyvą darinį, kurį pagaliau gražiai, racionaliai be jokio šūvio trys valstybės pasidalino. Į tai mąstytojas žvelgė per Švietimo epochos prizmę – juk štai, be karų sprendžiami geopolitiniai klausimai). Ir Prūsija iš pirmojo padalijimo labiausiai išlošė, nors žemių gavo mažiausiai, o ryškesnių atgarsių į tai Vakarų Europoje nebuvo.

Neilgai po S.A.Poniatovskio išrinkimo Prūsija vėl pradėjo padirbinėti monetas, kadangi 1766 m. S.A. Poniatovskis nusprendė įgyvendinti monetarinę reformą ir visas iki tol apyvartoje buvusias monetas pakeisti naujo pavyzdžio monetomis taip sunaikinant didelius padirbinių kiekius apyvartoje bei svetimų šalių monetas, kurios iki tol įprastai cirkuliavo Abiejų Tautų Respublikoje. Tai labai nepatiko Prūsijai ir ji pradėjo padirbinėti ir naująsias monetas. Deja, šis reiškinys ir jo mąstai beveik neaprašyti istoriografijoje.

1769 m. Frydrichas II dar domėjosi, ar būtų naudinga ir toliau surinkinėti geros kokybės monetas iš Lenkijos ir paversti juos blogesnės kokybės monetomis. Žinoma, beveik iškart paaiškėjo, kad dėl Abiejų Tautų Respublikoje vykdomos reformos prūsai atsiduria itin palankioje padėtyje ir kad monetų klastojimas jiems gali suteikti milžiniškos naudos. Taigi nenuostabu, kad jau 1769 m. Gruodžio 6 d. Prūsijos karalius išleido potvarkį dėl slapto vario monetų kaldinimo Vroclavo monetų kalykloje, o vėliau dėl sidabrinių monetų kalimo Berlyno ir Karaliaučiaus monetų kalyklose.

Visi su pinigų klastojimu susiję prūsų darbuotojai, net pagalbiniai turėjo pasirašyti konfidencialumo priesaiką su žodžiais „man patikėta paslaptis, kurią pasiimsiu su savimi į kapus“, o už priesaikos nesilaikymą grėsė mirties bausmė.

Kad nesukelti didesnio įtarimo, falsifikatai buvo kaldinami tik naktimis. Dienos metu monetų kalykla veikdavo normaliu režimu – kaldino Prūsijos monetas, vykdė standartinę veiklą. Pasibaigus dienos pamainai, darbe likdavo tik atrinkti, priesaiką davę darbuotojai. Šis procesas buvo labai gerai organizuotas ir vyko iki pat  Frydricho II valdymo pabaigos.

Kaip Lenkija kovojo su klastotėmis iš Prūsijos?

Pinigų padirbinėjimas buvo suprantamas, kaip išpuolis prieš patį valdovą, ir jei taip elgėsi privatus asmuo, buvo baudžiama mirties bausme. Tačiau jei taip elgtasi valstybiniu lygmeniu, reakcija buvo kitokia – net kai daugeliui tapo aišku, kad pats Prūsijos karalius dalyvavo prie to prisidėjo, tiek lenkų diplomatų tiek pačios valstybės reakcijos, buvo vangios, vėluojančios ir neefektyvios. Žmonės žinojo apie Abiejų Tautų Respublikos vyriausybės silpnumą, nuoseklios politikos nebuvimą bei kariuomenės silpnumą, todėl buvo siekiama tiesiog „neerzinti liūto“.

Ankstyvųjų naujųjų laikų valstybė buvo kitokia – anuomet valstybė dar nebuvo vieningas organizmas, kuriame buvo igyvendinami istatymai. Nors ir egzistavo draudimas išvežti Abiejų Tautų Respublikos monetas į užsienį, ir importuoti Prūsijos monetas, formaliai, už tai buvo griežtai baudžiama. Tačiau anuomet dar nebuvo pakankamai išvystytas vykdomosios valdžios aparatas ir valstybė nesugebėjo užtikrinti kontrolės, todėl būta atvejų, kai Lenkijos teritorijoje su Baro konfederatais kautis atvykusi Prūsijos kariuomenė tikslingai paskleisdavo didesnius padirbtų monetų kiekius.

Vienas iš Efraimo Veitelio sūnų, Hollenderis, apsimetęs užsienio diplomatu, leidosi kelionei į Lenkiją. Jo užduotis buvo išleisti net 15 milijonų netikrų dukatų ir nusipirkti kuo daugiau prabangos prekių. Sėkmingai apsipirkęs su savo žmonėmis jis nedelsiant pasitraukė į Prūsiją, kur realizavo įsigytas gėrybes.

Reikia pridurti, kad Frydrichas II gautą pelną panaudojo šalies modernizacijai, o pinigų padirbinėjimo fakto ir nepaskelbto ekonominio karo niekada oficialiai nepripažino.

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys