0

#8 Amerika iki Kolumbo ir ne tik. Kaip Venesuela vos netapo “vokiška”


Ispanija dabartinės Venesuelos teritoriją pradėjo kolonizuoti nuo 1502 metų. Nenusileido ir kelios Šventosios Romos Imperijos kunigaikštystės, kurios turėjo tam lėšų, ir taip pat kūrė savo kolonijas, tačiau bandymai buvo trumpalaikiai. Iš šiaurės Europiečių pirmieji pabandę įšokti į jau pravažiuojantį aukso karštinės traukinį buvo įtakingi Augsburgo bankininkai Velzeriai – 1528-1546 metais siuntę ekspedicijas kolonijoms Venesueloje įkurti. Klein Venedig (Mažoji Venecija), taip šiandien galėjo vadintis Venesuela jei kvailokas Velzerių kolonizacinis planas būtų pavykęs.1528 m. jau buvo nukariauta Actekų imperija, o Pisaras dar žvalgė Peru pakrantes prieš didįjį žygį. Į Ispaniją laivai atplaukdavo perkrauti aukso, sidabro ir kitų gėrybių. Nemaža dalis to meto europiečių svajojo vykti į Naująjį pasaulį, visiškai nepažįstamas džiunglių platybes ir rizikuoti gyvybėmis vardan pasakiškų aukso kalnų, kurie iš dalies buvo fantazijos vaisius. Pilną kambarį aukso iš inkų išviliojo tik Pisaras. Eiliniai konkistadorai pralobo tikrai neperdaugiausiai. Inkų auksas nebuvo pramanas, todėl El Dorado legenda ir buvo užsidegusios konkistadorų širdys. Taigi Velzerių užmačios buvo suprantamos ir gerai paskaičiuotos – rasti El Dorado auksą, steigti kolonijas ir lobti plantacijose išnaudojant vergus.

Velzeriai – turtinga ir įtakinga Augsburgo bankininkų šeima

Bartolomejus V Velseris buvo Augsburgo bankų vadovas, o kildino save net iš Bizantijos generolo Belisarijaus. Giminė buvo labai turtinga, valdė vidurio Europos sidabro kasyklas, daug prekybos punktų vakarų Europoje – prekiavo vilna, tekstile bei rytietiškais produktais. Daug turėdami daug ir skolino – finansavo Portugalijos prekybininkus tolimuosiuose Rytuose, taip pat prekybą vergais Afrikoje ir Kanaruose, taip pat aišku ir Karolio I – ojo karo žygius. Aplinkybės buvo sėkmingos, o paskolos davė itin dideles palūkanas. Taigi šitaip sužaisti tikėtasi ir su Venesuelos kolonija.
1528 m. Velzeriams kaip vietoje grąžinamos skolos (4 milijonai aukso dukatų) Ispanijos karalius Karolis I – asis suteikė nuosavybės teises į 1527 m. naujai atrastą Venesuelos provinciją, tačiau Velseriai teritorijas nuo Cabo de la Vela (dab. Guajira Kolumbijoje) iki Masagarana (dab. Venesuela) turėjo užkariauti savo pačių lėšomis – samdėsi ispanų ir flamandų karius, surengė dvi ekspedicijas, įkūrė du miestus – Naująjį Augsburgą (dab. Koras) bei Naująjį Niurnbergą (dab. Marakaibas), taip pat dar tris fortus. Tais pat metais jau buvo atplukdyta 4000 vergų iš Afrikos dirbti cukranendrių plantacijose. Kadangi Venesuela jau buvo garsi aukso kasybos vietomis, iš Sevilijos uosto į Marakaibą atvyko ir 150 vokiečių kalnakasių su tikslu aptikti ir išgauti išsvajotus El Dorado aukso grynuolius.

Prieškolumbiniai Kosta Rikos indėnų aukso dirbiniai

Tačiau istorikai apie Velserius nešneka, išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie beviltiškas El Dorado paieškas. Ir ne veltui – juk net per beveik 28 kolonijos valdymo metus jie nesugebėjo jos išvystyti ir pritaikyti prekybai nors ir turėjo galimybes, o tuo tarpu investicijos buvo skiriamos aukso paieškų ekspedicijoms į džiunglių gilumą, kurios buvo labai nuostolingos – mirtingumas buvo labai didelis, aukso surinkdavo palyginti nedaug. Dėl Velserių įvestos kreditų – paskolų sistemos naujieji kolonistai negalėjo užsiimti prekybine veikla, nebuvo investuojama į bendrovių kūrimą, o prekes gyventojai turėjo pirkti tik iš Velserių prekybos punkto buvusio San Dominge, tad kolonija labai nuskurdo.

Pirmosios vokiečių ekspedicijos Pietų Amerikoje

Pirmąjai iš ekspedicijų vadovavo Ambrosius Ehinger – vienas žiauriausių ne ispanų kilmės konkistadorų. 1528 m. su keturiais laivais ir 281 naujakuriu išplaukė iš Sanlúcar de Barrameda uosto Ispanijoje ir į Korą (Santa Ana de Coro) atvyko jau 1529 m. sausį – ten pakeitė Ispanijos karaliaus vietininką. Iš ten jis surengė ekspediciją link Marakaibo ežero, kur susidūrė su Coquivacoa genties indėnais – po kelių itin kruvinų, tačiau laimėtų mūšių apėjęs Marakaibo ežerą 1529 m. ten įkūrė įtvirtintą “Naująjį Niurnbergą”. Marakaibu gyvenvietė pervadinta tik vėliau ispanams perėmus teritoriją. Susirgęs maliarija Ehingeris nusprendė kuriam laikui atsitraukti į ispanų teritoriją.
Tuo tarpu Ehingerio kolega Nikolas Federmanas siekdamas atrasti “Pietų jūrą” 1530 m. surengia neoficialią ekspediciją į šiaurinį Orinoko upės baseiną ten pasiėmęs 110 karių, 16 raitelių bei 100 sąjungininkų indėnų. Savaime suprantama, jam nepavyksta pasiekti tikslo ir rasti naujo prekybos kelio į Aziją, tačiau pavyksta šiek tiek prisiplėšti. Netoli Barquisimeto apiplėšęs indėnų kaimus po metų su ~3000 – 5565 pesų vertės aukso sugrįžta į Korą. Dėl neoficialios ekspedicijos rengimo Federmanas ketveriems metams atitraukiamas nuo kolonizacijos reikalų ir ištremiamas į Europą. Sugrįžęs į Augsburgą parašo knygą “Indianische Historia. Ein schöne kurtzweilige Historia Niclaus Federmanns des Jüngern von Ulm erster raise” (išspausdinta 1557 m.).

1530 m. Ehingeris, su 40 žirgų ir 130 pėstininkų bei milžinišku skaičiumi jau tapusių sąjungininkais indėnų, iš Naujojo Augsburgo (Koro) išsiruošė į antrąją ekspediciją žvalgyti beribes džiunglių teritorijas ir ieškoti El Dorado šalies. Jie perkopė Oca ir Valledupar kalnus esančius Serranía del Perijá kalnų masyve ir keliavo palei Cesaro upę iki Zapatosos pelkių. Čia ekspedicija sustojo trims mėnesiams, vėliau patraukė į pietus, kur sutiko aršų vietinių genčių pasipriešinimą.

Atlaikyti teko ne tik kovas su priešiškai nusiteikusiais indėnais, tačiau prasidėjo ir vidaus kovos su savo samdiniais ispanais. Nepaisant didžiulių nuostolių žygio metu surinktas grobis siekė net 20000 pesų aukso. Tačiau ekspedicijos grupė 1532 m. turėjusi nugabenti auksą į Korą pasiklydo, o visi išskyrus vieną iš vyresniųjų mirė iš bado. Auksas taip ir nebuvo rastas – štai ir lobio istorija!

Vėliau ekspedicija nusprendė keliauti palei Lebrijos upę, rytų kryptimi, tačiau nuo upės nutolus išseko maisto ištekliai ir prasidėjo badas. Vokiečiai jau pradėjo valgyti savo arklius, šunis ir prarado didelę dalį kartu žygiavusių indėnų. Daug karių mirė sušalę kertant kalnus, o 1533 m. gegužę sugrįžtant ekspediciją užpuolė priešiškai nusiteikusi Chitarero gentis. Ehingeris sužeistas užnuodyta strėle į kaklą mirė 1533 m. gegužės 31 d. ir buvo palaidotas po medžiu, o ekspedicija į Korą grįžo be jo. Labai didelių turtų nebuvo aptikta, o didžiausias karo grobis  – 30,996 pesų vertės auksas į Korą  iš Marakaibo atgabentas tik 1533 m.

Federmano ekspedicijos kelias pažymėtas raudonu punktyru.

Beviltiškos  El Dorado paieškos

Po Ehingerio mirties Georg von Speyer paskiriamas Venesuelos gubernatoriumi, o nuo 1533 m. kartu su Philipp von Hutten pradeda organizuoti naują ekspediciją (1535 – 1538 m.) – naršo džiungles ieškodami legendinio El Dorado Venesuelos pietvakariuose ir šiaurės Kolumbijoje. Prie naujos ekspedicijos dar prisijungė ir iš Europos vėl atplaukęs Federmanas bei Bartolomėjus VI Velseris. Su maždaug 450 vokiečių karių bei 1500 europiečiams draugiškų indėnų jie žygiavo į žemyno gilumą, iš Rio de Hacha palei rytinį Kordiljerų pakraštį, druskos prekybos keliu, kirto Andus ir įžengė į Čibčos (Chibchos) genties žemes. Čibčos buvo pakankamai pažengusi indėnų kultūra, tačiau juos jau buvo nukariavęs konkistadoras Jiménez de Quesada.

Po maždaug beveik 200 mylių žygio  Spejeris ir  Federmanas ekspediciją padalija į dvi grupes susitardami vėliau susitikti. Tačiau nesėkmingai – pastarasis dingsta be žinios. Visgi, Federmanas žygį išgyvena ir kirtęs Andus nusigauna net iki Bogotos. Per tris metus jam pavyksta surinkti tik 5,518 pesų aukso. 1539 m. Federmanas sugrįžta į Europą, kur papuola į Velserių nemalonę dėl tariamų sutarčių nesilaikymo, netinkamo lėšų panaudojimo – iš jo reikalaujama nepaprastai daug pinigų, o byla ilgus metus nagrinėjama teismuose. Galiausiai 1541 metais pasiektas susitarimas, kad Velseriai nebereikalaus pinigų iš Federmano, o jis atsisakys žemių Kolumbijoje. Tačiau laimingai jam nesibaigė – jis buvo nužudytas Valjadolido kalėjime, nes buvo įtartas protestantizmu. Čia ir vėl rankas prikišo Velseriai.

O tuo tarpu Spejerio ekspedicijos grupė pasiekia Orinoko upės ištakas ir 1539 metais grįžta į Korą tik su 80 ligotų ir nusilpusių vyrų. Po metų dėl silpnos sveikatos miršta  ir pats Spejeris.

1540 metų gruodį Huttenas tampa Venesuelos gubernatoriumi ir toliau vadovauja ekspedicijoms, tiria džiunglių platybes. Po keleto metų klaidžiojimo stipriai išsekusi ekspedicija pasiekė didelį indėnišką miestą džiunglėse – šiaurės Amazonėje esančią Omagua genčių sostinę. Kai 1546 metais gerokai nusilpusi ekspedicija sugrįžo į Korą, ten jau metus laiko šeimininkavo ispanai.

Kolonija buvo visiškai neproduktyvi ir nuostolinga

Atrasti El Doradą vokiečiams sekėsi sunkiai, o plantacijų kūrimas pernelyg užtruko. Labai daug vokiečių žuvo nuo tropinių ligų – tokių kaip maliarija, dengės karštinė ar geltonasis drugys, kurioms europiečiai neturėjo imuniteto. Konkistadorai taip pat žūdavo džiunglių glūdumose ir besikaunant su indėnais. Dauguma pirmųjų kolonistų atplaukusių su Ehingeriu jau buvo itin nuskurdę. Velseriai neleido kolonijos gyventojams prekiauti su kitomis kolonijomis ir vietiniais indėnais. Vienintelė artimiausia Velserių prekyvietė iš kurios jie galėjo kažką įsigyti buvo Santo Dominge. O parduodama buvo ne net ne už pinigus, o į skolą. Tad gyventojai iš karto tapdavo prasiskolinę Velseriams. Iki 1542 metų jie buvo įsiskolinę už 92 000 pesų, o Ispanijos karaliaus pareigūnai dar 1531 m. įspėjo Velserius neriboti prekybos tarp Karibų regiono pirklių bei Venesuelos žmonių, kitaip tariant – nedaryti kvailystės. Draudimų panaikinti nesugebėjo netgi Indijų taryba Madride, tad nereikia stebėtis, kad ispanai koloniją atėmė, o 1556 metais su Velseriais išvis nutrauktos prekybos sutartys.

E. Korteso atvykimas į Meksiką

Kodėl Velseriai žaidė su Kreditų sistema ir ar galėjo Venesuela tapti “vokiška”?

Prieš steigdami koloniją Velseriai jau paskolų teikimo įdirbį – finansavo Portugalijos prekybininkus tolimuosiuose Rytuose, taip pat prekybą vergais Afrikoje ir Kanaruose, taip pat aišku Karolio I karo žygius. Aplinkybės buvo sėkmingos, o paskolos davė itin dideles palūkanas. Taigi šitaip sužaisti tikėtasi ir su Venesuelos kolonija – manyta, kad ji duos didelę grąžą. Skolos nebuvo grąžinamos, skurdo ir kariai, o žmonės iš kolonijos bėgo į ispanų teritorijas. Kad grąžinti skolas reikėjo rasti aukso ir lobių, tad žmonės veržėsi į džiungles ieškoti turtų. Didelių turtų nebuvo aptikta, o didžiausias karo grobis – 30,996 pesų vertės auksas į Korą iš Marakaibo atgabentas 1533 metais.
Nepaisant to, kad nebuvo iš ko įsiskolinimus grąžinti, žmonės nebuvo gaudomi, o skolos nebuvo išieškomos. Bėgo ir vergai, be kurių nebebuvo galima išlaikyti žemės ūkio ir plantacijų. Pagal Ispanijos kolonijinę teisę, nebuvo galima pavergti taikių indėnų, ką darė Velseriai siekdami kompensuoti milžiniškus žmogiškuosius nuostolius. Dėl to kilo konfliktų Indijų taryboje, Ispanija spaudė velserius dėl indėnų pavergimo (paradoksalu, tačiau tai darė ir pati).
Velserių kredito sistema turėjo trūkumų ir griovė koloniją, kuri netobulėjo ir neaugo, o 1536 metais iš Naujojo Niurnbergo (Marakaibo) dėl itin blogų gyvenamų sąlygų iš Marakaibo buvo evakuoti 300 naujakurių. Buvo ignoruojama ir tai, kad Cabo de la Vela buvo aptinkama nemažai perlų, buvo galima žvejoti austres, ką jau sėkmingai darė ispanai. Kai Velseriai gavo Karolio I – ojo leidimą prekiauti perlais, perlų žvejus apkrovė dideliais mokesčiais. Taip pat nebuvo investuojama ir į kalnakasybą – nenorėta steigti ilgalaikių įmonių, nors Santa Marta kalnų grandinė buvo tikrai turtinga auksu, sidabru ir smaragdais. Kiek Velseriai iš šios avantiūros uždirbo, sunkoka pasakyti.
Galima neabejoti, kad Velseriams kolonija buvo duota tam, kad paruoštų dirvą ispanų atėjimui. Kiek vėliau Ispanija ją vis tiek būtų ją prisijungusi, tačiau matydamas betvarkę ir progreso nebuvimą Karolis I – asis nusprendė tai padaryti nedelsiant, todėl vokiečiams įsitvirtinti šioje šalyje nebuvo galimybių.

Karolis I – asis perimti Koloniją nusprendė nedelsiant

Keistoji Velserių ekonomika labai nualino koloniją ir stabdė regiono plėtrą, o prekyba buvo žlugusi. Vien tik 1538 metais už Venesuelos koloniją mokesčių karaliui buvo sumokėta itin mažai – tik 13,054 pesų. Karolis I – asis nusprendė, jog pačiame didingų Amerikos civilizacijų nukariavimo įkarštyje negali sau leisti tokios įžūlios svetimšalių avantiūros, kurios pats negalėtų sukontroliuoti. Tad valdovas pareiškė savo teises skirti Koro gubernatorių, o sutartį su Velzeriais nutraukė. Hutteno ir Bartolomėjaus VI Velzerio ekspedicijai sugrįžus į Korą, naujasis miesto gubernatorius Juan de Carvajal Velserių patikėtinius suėmė ir nukirsdino. 1546 m. chartija kolonijos steigimui buvo panaikinta, tačiau dar dešimtmetį Velseriai prekiavo Pietų Amerikoje, kol 1556 m. Karolis I išvis sustabdė tolimesnius Velserių planus regione.

Daugiau informacijos:

Skaitykite plačiau apie ekonomines problemas kolonijoje

Problems of a Credit Colony: the Welser in Sixteenth Century Venezuela

http://caracasylondresmedieval.blogspot.com/2013/06/alemanes-en-la-conquista-de-venezuela.html

http://transit.berkeley.edu/2018/montenegro/

Straipsnis 2019 10 14 buvo publikuotas naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų.
​-  Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos. Kolkas tai padaryti galite tik per Paypal platformą, paspaudę ant mygtuko “Donate”.

 

 

Komentuok su Facebook paskyra!

sarunas

sarunas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.