Kuršo kolonijos XVII amžiuje

Pagal 1561  m. sutartį Livonijos ordino teritorijoje buvo įkurta vasalinė Kuršo – Žiemgalos hercogystės, Livonijos žemės tapo pavaldžios LDK. Kaip visa tai susiję, su šiuo nuostabiu vaizdu viršuje? Kuršo hercogystę anuomet valdė įtakinga Ketlerių giminė, o Jokūbas Ketleris turėdamas stiprų laivyną ėmėsi užjūrio kolonijų steigimo Gambijoje ir Tobage. Kolonijos naudotos kaip prekybos bazės, kuriose apsistodavo Kuršo prekybiniai laivai.

Kuršo laivynas

Hercogai Ketleriai garsėjo savo laivynu, kurį laikė Ventspilyje bei Liepojoje.

Dėl vidinių valdžios kovų išvytas iš Kuršo ir gyvendamas Vakarų Europoje Jokūbas Ketleris domėjosi kolonijų steigimu ir gerai suprato, kas vyksta tuometiniame pasaulyje, domėjosi kolonijų steigimu ir buvo merkantilizmo šalininkas.  1641 m. tapo Kuržemės ir Žiemgalos hercogystės valdovu. Jis išsiskyrė išankstesnių valdovų, kad po jo reformų hercogystė pasiekė aukso amžių. Išplėtojo metalo apdirbimą bei laivų statybą, kūrė daug kitų manufaktūrų.

Buvo užmegzti diplomatiniai santykiai ir sudarytos sutartys ne tik su kaimyninėmis valstybėmis, bet ir su Anglija, Prancūzija, Nyderlandais, Portugalija bei Švedija, o Jokūbo Žmona Liudvika Šarlotė turėjo ryšių Olandijos Vest Indijos kompanijoje. Hercogas įkūrė Kuršo prekybos laivyną su pagrindiniais uostais Ventspilyje bei Liepojoje. Verta paminėti ir tai, kad Kuršo/Kuržemės hercogystė anuomet buvusi dabartinės Latvijos teritorijoje nebuvo latviška, kaip mes šiandien suvokiame. Tai buvo vokiškos Livonijos tradicijos tąsa – pati hercogystė sukurta buvusiose Livonijos ordino žemėse, tad nereikėtų nustebti, kiek daug pavadinimų ir žmonių yra vokiškos kilmės.

Itin retas 1644 m. Kuršo taleris. Jokūbas Ketleris, 1610 – 1682 m.

1639-1682 m. Kuršo hercogystė turėjo 79 prekybos ir 44 karo laivus su 1416 patrankų – čia jau trečdalis ispaniškos armados! Anuomet išlaikyti tiek daug karo laivų galėdavo tik stiprios jūrinės valstybės. Taigi jei jau Ketleriai nusprendė kolonizuoti užjūrio teritorijas – ir laivų ir pinigų turėjo, o naujų užjūrio teritorijų įsisavinimo idėja turėjo kaip reikiant atsipirkti. Anuomet jau buvo susiformavęs didelis ir pelningas užjūrio prekybos tinklas – iš Afrikos į Karibus buvo plukdomi vergai, o iš Karibų salų į Europą buvo plukdomas tabakas, kava, kakava, cukrus, medvilnė, imbieras, indigas, romas, vėžliai, tropiniai paukščiai ir jų plunksnos.

Vergų prekyba ir Australijos kolonizacija

Apie tai, kaip Kuršo hercogas iš Gambijos kolonijos į Tobago plantacijas plukdėsi vergus, informacijos nėra. Tačiau didžiosios kolonijinės valstybės juodaodžius vergus anuomet plukdėsi iš Afrikos. Taip darė ir Kuršo hercogas, tiesa mąstai buvo kur kas mažesni. Kolonizuotos teritorijos tapo prekybos taškais su uostais, plantacijomis bei manufaktūromis. Pavyzdžiui, 1660 m. Tobago ir Trinidado salose jau buvo 1500 Europiečių bei dar net 7000 vergų iš Afrikos, dirbusių plantacijose. Tiesa, dauguma jų dirbo olandų teritorijose.

Ventspilio laivų statykla

Yra manoma, kad netgi buvo planuojama kolonizuoti Australiją, kurią jau buvo atradę olandų jūreiviai. Hercogas Ketleris šiam planui netgi turėjo popiežiaus Inocento X palaiminimą, tačiau popiežius greit mirė, o naujasis popiežius Aleksandras VII šio plano remti nesiruošė. Kolonijų turėjo ir dar mažesnės valstybės. Pavyzdžiui Brandenburgas, kuris neturėdamas net jo realaus priėjimo prie jūros,  sugebėjo įkurti nedideles kolonijas Gvinėjoje ir Ganoje Afrikoje bei Švento Tomo saloje Karibuose.

Didžiausias Kuršo hercogo laivas nenusileido kitoms kolonijinėms valstybėms

HMS „Sovereign of the Seas“, beveik identiškas turėjo būti ir „Das Wappen der Herzogin von Kurland“

„Das Wappen der Herzogin von Kurland“ – didžiausias Kuršo hercogystės karo laivas ir pasididžiavimas.  Pastatytas iki 1654 m. siekiant neatsilikti varžantis dėl Naujojo pasaulio kolonijų, o pavadintas tikriausiai hercogo žmonos – Ludvikos Šarlotės Hohencolern garbei. Konstrukciniai sprendimai pasirinkti remiantis anglų laivo  HMS „Sovereign of the Seas“ pavyzdžiu –  laivas turėjo keturis denius, tris stiebus, 72 patrankas, o įgulą sudarė 400 jūreivių ir 100 karių. Palyginimui, trys didžiausi Lenkijos laivai šiuo laikotarpiu šį laikotarpį „Święty Jerzy“ (Šventas Jurgis), „Tygrys“ (Tigras) ir „Król Dawid“ (Karalius Dovydas) – buvo kur kas mažesni ir turėjo ~ 30 patrankų. Kiti laivai buvo kiek mažesni, vieno arba kelių denių, turėjo perpus mažiau patrankų.

Kuršo hercogystės laivų sąrašas. Skliaustuose patrankų skaičius

1654 m. laivas „Das Wappen der Herzogin von Kurland“ į Didžiąją Kuršo įlanką atplukdė naują ekspediciją kolonijai kurti – 25 karininkus, 80 šeimų bei 124 kareivius. Pasiekęs Tobagą laivo kapitonas Willem Mollens, ten įkūrė naują Kuržemės miestą – Jacobstadt (dabar Plymouth), pradėjo forto statybas, o salą iš Naujojo Valchereno pervadino į Naująją Kuržemę.

Kairėje Kuršo laivyno vėliava – krabas raudoname fone. Dešinėje laivas su Kuršo hercogystės vėliava

Didžiausia problema buvo žmogiškųjų išteklių trūkumas. Kuršo – Žiemgalos hercogystė neturėjo daug žmonių, o ypač karių, kad apsiginti ir išlaikyti kolonijas – maro epidemijos, nuolatinis Maskvos bei Švedijos puolimas Livonijoje stipriai nualino šalį. Paskutinės viltys žlugo Gdansko įlankoje – ten danai apsupo ir paskandino Jokūbo laivyną. Danija valdė išėjimą iš Baltijos jūros ir buvo viena iš mažesniųjų valstybių kolonizatorių – valdė Mergelių salas Karibuose. Panaikinus prekybą vergais salose prasidėjo ekonominis nuosmukis, tad 1916 m. jas pardavė JAV.

Tobago salos kolonizavimas (Naujasis Kuršas)

Tobago kolonijos pradžia siejama su 1628 m. į salą atplaukusiais 68 Zelandų (olandų) kolonistais, kurie ten įkūrė Fortą Fort Flushing, buvusį netoli dabartinio Plymuto, prie Great Courland Bay (dab. Didžioji Kuršo įlanka!).  1629 ir 1632 kolonistai sulaukė keleto olandų laivų pastiprinimo, tad saloje įsikūrė maždaug 200 žmonių. Tačiau jau 1637 m. sausio 1 d.  į salą atvykę ispanai olandus išžudė ir sunaikino viską ką rado. Kadangi ispanai su olandais žemyne įnirtingai kovėsi beveik šimtą metų, kovos vyko ir salose.

Po keleto mėnesių nuo kolonijos sunaikinimo,1637 m. į Tobagą atplaukė pirmieji Kuršo hercogystės  laivai su 212 kolonistų, tačiau ir pirmoji ir antroji (1639 m.) misijos baigėsi nesėkme. Šiandien neaišku kas ten nutiko – arba vėl užpuolė ispanai arba vietinės gentys.

1639 m. Anglijos karalius Karolis I Stiuartas Hercogui Jokūbui suteikė teises į Tobago salą

1639 m. saloje įsitvirtinti bandė ir Anglai, tačiau nesėkmingai – 1640, 1642 ir 1647 m.  turėjo trauktis. 1639 m. Anglijos karalius Karolis I Stiuartas suteikė Jokūbui Ketleriui nuosavybės teises į Tobagą – matydamas, kad Anglijai sunkiai sekasi išlaikyti salą ir konkuruoti su Ispanija ir Olandija, draugiškais pagrindais perleido silpnesniam varžovui.

1642 m. į Tobagą vėl atplaukė apie 300 Kuršo kolonistų – tai buvo jau trečiasis jų bandymas įsitvirtinti saloje ir vėl gi nesėkmingas – vietiniai indėnai užpuolė ir nužudė daugumą kolonistų – išgyvenusieji pabėgo į  Wild Coast (dab. Gviana).

1654 m. laivu „Das Wappen der Herzogin von Kurland“ į Didžiąją Kuršo įlanką buvo atplukdyta nauja ekspedicija kolonijai kurti – 25 karininkai, 80 šeimų bei 124 kariai. Tobage laivo kapitonas Willem Mollens, ten įkūrė naują Kuržemės miestą – Jacobstadt (dabar Plymouth), pradėjo forto statybas, o salą iš Naujojo Valchereno (nuo atradimo olandai šią salą vadino Nieuw Walcheren) pervadino į Naująją Kuržemę. Buvo planuojama užsiimti cukranendrių, tabako plantacijų kūrimu, romo gamyba. Beveik tuo pat metu atvyko ir nauja olandų ekspedicija vadovaujama Piterio Bekarto (Pieter Becquart) – įsikūrė jie Lampsin’o įlankoje (Lampsins Bay), stovyklavietę pavadinę Nieuw Flushing. Ten  jie pasistatė tris fortus – stipriausias jų buvo Lampsinsbergo, kiti du buvo pavadinti Beveren ir Bellavista, taigi salą pasidalijo dvi tautos, o 1657 m. į Tobagą atplaukė 120 Kuršo kolonistų pastiprinimas.

Po metų, 1658 m. olandų pusėje visai netoli Kuršo gyventojų  (Mažojoje Kuršo įlankoje) draugiškai įsikūrė maždaug apie 500 prancūzų, pavadinę savo koloniją Le Quartier des Trois Rivières. Tad olandų pusėje kolonistų  jau buvo nemažai – maždaug 1200, kai Kuršo gyventojų būta per pus mažiau. Nuo 1651 m. Rusams bei Švedams okupavus Lietuvos – Lenkijos valstybę ir Kuršo hercogystę  kolonijos liko be atsargų ir palaikymo, o 1659 m. gruodžio 11 d. Olandams užpuolus kolonija pasidavė. Hercogas Jokūbas Ketleris pakliuvo į švedų nelaisvę (Rygoje, vėliau Ivangorode) ir ten buvo nuo 1658 iki 1660 m. Tuo metu abi kolonijas perėmė olandai. Prekybos laivynas ir manufaktūros buvo sunaikintos.

1660 m. Tobago ir Trinidado salose jau buvo 1500 Europiečių, (dauguma jų olandai) bei dar net 7000 vergų iš Afrikos, dirbusių plantacijose, buvo pastatytos net trys bažnyčios ir 6 ar 7 cukraus malūnai. Sala gamino cukrų, romą ir kakavą, joje buvo apie 120 cukranendrių plantacijų, 2 romo distiliavimo manufaktūros.

Dar 1649 m. Oliveriui Kromveliui nuvertus Karolį I Stiuartą  Kuršo hercogystė liko be Anglijos karaliaus paramos pasaulinėse kolonijų dalybose, tačiau 1664 m. buvo sudarytos sutartys su naujuoju Anglijos karaliumi, o 1666 m. sausį Tobagas pasidavė Jamaikos piratams. Jau po kelių dienų į salą atvyko britų kariai. Perėmę salos kontrolę, ten paliko 50 karių įgulą, kuri kiek vėliau pasidavė prancūzams, kurie vėl gi, greit iš salos pasitraukė. Po metų į Tobagą atplaukė olandų admirolo Abraham Crijnssen kariai – salą jie rado griuvėsiuose, tad atstatė fortą, ten paliko 29 karius.

1668 m. gruodį į Tobagą atplaukęs Kuršo laivas bandė atsiimti Jokūbo fortą, tačiau olandų įgula puolimą atmušė, o laivas atsitraukė. 1672 m. į salą vėl atvyko maždaug 500 olandų kolonistų. Tais pat metais į salą atplaukė ir anglų ekspedicija su šešiais laivais ir 600 karių – po pusės dienos kautynių sala buvo užimta. Anglai sunaikino koloniją, o žmones deportavo į Barbadoso salą, tad Tobagas vėl liko apleistas.

1674 m.  Antrąją Vestminsterio taikos sutartimi sala vėl atiteko olandams, tačiau ten jie atplaukė jie  tik  po dviejų metų – 1676 m. rugsėjo 1 d. Jacob Binckes vadovaujama ekspedicija, išsilaipino Klip Bay ir ten pasistatė naują fortą, netoli jau stovėjusio Nieuw Flushing, pavadinę jį Fort Sterreschans. Tai buvo tam laikmečiui būdingas bastioninis įtvirtinimas su žvaigždės formos kampais. Po metų olandai vėl gavo pastiprinimą (~150 žmonių), tačiau jau kelių dienų prie salos buvo pastebėti – 24 prancūzų laivai su maždaug 4000 karių. Olandai tuo metu saloje turėjo tik 700 karių bei 100 kolonistų ir 15 laivų prišvartuotų įlankoje.

Prancūzai puola Tobago fortą

1677 vasario 21 d. Tobage prancūzai išlaipino per tūkstantį karių ir pradėjo pulti fortą, tačiau olandai apsigynė ir prancūzai turėjo atsitraukti. Po dviejų mėnesių, kovo 3 dieną prancūzų admirolas grafas D’Estrées nusprendė vėl pulti olandus dabar jau ir žemėje ir jūroje. Mūšis buvo skaudus abiems pusėms – nors olandai ir sugebėjo išlaikyti fortą su 400 žmonių, tačiau prarado net 12 laivų. Penki prancūzų laivai paskendo, likę buvo stipriai apgadinti, tad prancūzai pasitraukė iš Tobago ir sugrįžo tik gruodžio mėnesį – vadovaujami grafo D’Estrées su 21 laivu vėl puolė Tobagą. Tuo metu olandai saloje turėjo 700 karių ir tik 5 laivus. Apsiginti olandai gal būt dar ir galėjo, tačiau vienas iš prancūzų sviedinių pataikė į forto parako saugyklą – fortas buvo susprogdintas. Žuvo maždaug 250 karių ir olandai pasidavė. Prancūzai suniokojo forto liekanas ir paliko salą. Olandai daugiau nebepretendavo į salą. 

Man of War įlanka Tobage. Pavadinimo kilmė įdomi – čia tikriausiai kovėsi gigantiški britų laivai vadinami Man of War.

Olyvos taika pasibaigus švedų okupacijai hercogas Jokūbas kibo į valstybės ir kolonijų atkūrimo darbus – 1680 metais jam netgi pavyko susigrąžinti gyvenvietes Tobago saloje. Tačiau  1682 m. hercogui mirus, naujuoju sosto paveldėtoju tapo jo sūnus Frydrichas Kazimieras – jo valdymo laikotarpiu prekių gamyba sumažėjo, valstybės lėšos buvo švaistomos niekais, o dėl pinigų trūkumo teises į salą 1693 m. jis pardavė britams. 1800 metais Tobago saloje gyveno maždaug 2300 europiečių, 1050 kolonistų bei net 10000 vergų. Sala ėjusi iš rankų į rankas net 31 kartą, 1814 m. galiausiai atiteko Anglijai. Saloje iki šių dienų išliko vietovardžiai „Great Courland Bay“ ir „Little Courland bay“.

Kuršo Gambijos kolonizavimas

1650 m. Jokūbas ketleris įkūrė Gvinėjos prekybinę organizaciją,  išsiuntė karo laivus ir jau 1651 m. apie 30 kilometrų nuo Gambijos upės žiočių – Šv. Andriaus saloje (taip pavadinta ten palaidoto 1456 m. portugalų jūreivio garbei) buvo įkurta pirmoji kolonija. Iš vietinių gyventojų buvo superkamos žemės, o saloje įkūrtas fortas „Fort Jakob“, kuriam vadovauti paskirtas karininkas Fock vėliau buvo pastatyta dar keletas fortų – Fort Bayona  Sainte-Marie saloje  (netoli Banjul) bei Fort Jilifree.

Įtvirtinimai buvo pakankamai stiprūs ir atitiko to meto karo inžinerijos standartus,  fortas apginkluotas patrankomis. Saloje net gi buvo pastatyta bažnyčia ir atplukdytas pastorius. Tačiau buvo ir problemų – naujakuriams trūko gėlo vandens, tad jie buvo tiesiogiai priklausomi nuo vietinės Baros genčių karalystės  geros valios.

Gambija

Įtariant, kad iš Gambijos upės galima plauti aukso grynuolius, upei tirti 1652 m. gruodį buvo organizuojama ekspedicija. Kadangi kolonijos gyventojai nebuvo daug keliavę Afrikoje, ekspedicijai vadovauti kapitonu buvo paskirtas  olandas Jacob du Moulin, o jo leitenantu kuršėnas Frederick William Trotta von Treyden. Tačiau 1653 m. kovo mėnesį pritrūkus atsargų trijų laivų ekspedicija turėjo grįžti į koloniją. Olandas buvo suimtas dėl  neteisėto disponavimo Hercogo Jokūbo paskirtomis lėšomis. Antroji ekspedicija turėjo įvykti 1654 m. vadovaujant danų kapitonui Philip von Seitz, tačiau jis atsisakė dalyvauti.

Deja kolonijos kūrimui pasirinktas laikas buvo lemiamas. Švedams okupavus Livoniją, 1658 m. Kuršo hercogas buvo paimtas į nelaisvę, o susisiekimas su kolonija atkirstas net keliems metams. Hercogo atstovas Olandijoje Henry Momber sudarė sutartį Olandijos Vest Indijos kompanija dėl laikino kolonijos palaikymo, tačiau olandai pareikalavo pačios kolonijos – nesant žinių iš Jokūbo, perimti salą bei kitus fortus buvo pasiųsti karo laivai.

1660 m. salą puolė ir užėmė švedų samdiniai prancūzai – naujai atplaukusiems olandų įguloms buvo grynas vargas atsikovoti salą, ypač kai į konfliktą įsitraukė ir vietiniės gentys – Kombo ir Baros karalystės, su kurių pagalba olandai pasitraukė, o 1661 m. per kovas stipriai sugriautą fortą užėmė anglai, pervadino savo karaliaus Džeimso II garbei. Kelis kartus jį dar buvo užėmę prancūzų piratai, tačiau sala visą laiką jau priklausė britams.

Dabar fortas įtrauktas į Unesco pasaulio paveldo sąrašą. Žymus jis tikriausiai ne dėl Kuršo kolonistų – britai atėmę fortą jį pervadino „James Island“, ten įkūrė stambų vergų prekybos centrą. Šiandien sala pervadinta Kunta Kinteh, ten yra vergovės muziejus.

Jokūbo forto liekanos. Dar išlikusios ir patrankos.

Kuršo hercogystei nebuvo lemta tapti kolonijine valstybe

  • Tikriausiai pagrindinė priežastis, kodėl kolonijos nebuvo išlaikytos – Rusijos ir Švedijos agresija – pati valstybė buvo okupuota, o tik nutraukus susisiekimą su kolonijomis į jas pradėjo pretenduoti Olandija. Galiausiai viskas baigėsi su hercogo Jokūbo mirtimi – nebebuvo iniciatyvių žmonių, o jo sūnus pardavė Tobago koloniją. Vėlesnių valdovų kolonijinės ekonomikos perspektyvos jau nebedomino.
  • Tačiau dėl geografinės padėties Kuršo hercogystė taip pat negalėjo tapti rimta kolonijine valstybe. Nors šalis ir buvo jūrinė valstybė, tačiau didžiausia problema ta, kad išėjimą iš vidinės jūros kontroliavo agresyviai nusiteikusi Danija.
  • Išlaikyti užjūrio teritorijas esančias svarbiose prekybinėse vietose be Anglijos paramos nebebuvo galimybių, o ji besalygiškai remti jau nusilpusią ir užkariaujamą valstybę irgi nebegalėjo.

Apie hercogo laivyno mūšius su olandais bei ispanais ar kovas saloje informacijos kol kas rasti nepavyko, tačiau žinoma mūšiai buvo. Kiek kovose dalyvavo hercogo laivynas lieka neaišku. Kovos dėl kolonijų buvo agresyvios, nebuvo paisoma jokių susitarimų – tuo pat metu karai vyko ir Europos žemyne. Galime pastebėti, kad salos dažnai būdavo puolamos, tačiau neturėta aiškaus plano kokiais resursais teks ją išlaikyti, tad kariai greitai atsitraukdavo, o salose palikdavo mažas įgulas, laukti kol atplauks pastiprinimas arba priešo laivai.

Taip pat ir su Jokūbo kolonijomis – jos buvo paskiros gyvenvietės ir pavieniai fortai, kuriuos buvo labai sunku apsaugoti nuo priešų – Tobago saloje buvo įsikūrę ir kitų šalių kolonijų – užvaldyti visą salą hercogui neužteko žmogiškųjų resursų.  Būtų nuostabu, jei šios kolonijos būtų išlikusios iki šių dienų – tačiau užjūrio kolonijos niekad nebuvo LDK politikos prioritetas, o tuometinis karalius Jonas Kazimieras, vėliau ir Jonas Sobieskis esant sunkiai valstybės padėčiai lėšų kolonijoms skirti tikrai negalėjo.

Daugiau informacijos:

Komentuok su Facebook paskyra

sarunas

sarunas