Apie šimtmečiais atsilikusią Rusijos ekonomiką

Moskovija iki Petro I reformų buvo visomis prasmėmis gana smarkiai atsilikusi senovės valstybė, tame tarpe, atsilikusi ir ekonomiškai. Bėgant amžiams suprasta, kad pasivyti Europos monarchijas reikalingos kardinalios reformos, tačiau iki Petro I reformų rimtesnio progreso nebūta.

Maskvėnų pinigai – Češuikos

Iki pat Petro I reformų Maskvos kunigaikštystė neturėjo pilnavertės valiutos – rublio, kuris masiškai pradėtas kaldinti tik nuo 1704 m., kuomet jau kuris laikas šalies viduje buvo pradėtas išgauti sidabras.

Iki tol sidabras ir auksas į Maskvos kunigaikštystę buvo importuojami. Iš pradžių sidabras importuotas lydiniais, bet vėliau juos pakeitė Europoje vis labiau isigalinčios masyvios talerių monetos, kurios buvo kokybiško sidabro žaliava (beveik visi Rusiją patekę taleriai keliaudavo Maskvą, kur būdavo perlydomi į sidabro vielas).

Kaip ir XIII-XIV, taip ir XVI-XVII amžiais, Maskvėnai pinigus kaldino al marco (isp. al marco – iš markės) principu, kuomet iš tam tikro kiekio sidabro, iš atskirų ir suplotų sidabro vielos gabalėlių būdavo nukalamas nustatytas kiekis monetų. Dėl šios priežasties monetos dažnai įgaudavo pailgą formą su priešingose pusėse matomais deformuotais ruošinio nukirtimo pėdsakais ar įtrūkimais. Abiejų spaudų matmenys paprastai būdavo didesni nei ruošinio, todėl jų pakraščiuose netilpdavo legendos, taip pat ir visas spaude esantis vaizdas.

Analogiška technologija naudota ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau dar 1495 m. Aleksandro Jogailaičio iniciatyva buvo atlikta svarbi monetarinė reforma, iš apyvartos išstūmusi ankstyvąsias monetas bei lydinius. Tuo tarpu, pas rytų kaimynus ta pat technologija naudota dar tris šimtmečius.

Taigi, prekinių santykių metu įgytos talerių monetos buvo perlydomos ir perkalamos į žvynelius primenančias monetas, vadintas češuikomis, kurios buvo skirtos apyvartai šalies viduje, o Europos talerių monetas jie naudojo tik Rusijos europinėje dalyje, t. y. palei sieną su Abiejų Tautų Respubliką, prekiaujant su užsieniečiais.

Maskvėnai siekdami sustiprinti savo ekonomiką bei pajungti Ukrainą nesėkmingai bandė kaldinti pilnavertes monetas

1648 m. Ukrainoje kilo Bogdano Chmelnickio sukilimas prieš Lenkijos-Lietuvos valstybę. Kadangi sukilimą parėmė caro Aleksejaus Michailovičiaus (1645-1676) valdoma Moskovija, siekusi įsigalėti Ukrainoje, buvo suprasta, kad tuo metu valstybei yra būtina monetarinė reforma. Suvienodinus Rusijos ir tuo metu Europoje bei Abiejų Tautų Respublikoje  t. y. ir Ukrainoje cirkuliavusius pinigus, tikėtasi papildyti iždą, pagerinti atsiskaitymą su kariuomene bei greičiau įgauti ukrainiečių palankumą.

Rengiantis reformai siekta sukaupti kuo daugiau europietiškų talerių monetų, todėl nuo 1649 m. tik valstybė turėjo teisę importuoti sidabrą. 1654 m. prasidėjo karas su Abiejų Tautų Respublika, o naujos monetos vis dar nebuvo kaldinamos. Nors reikiamas sidabro kiekis jau buvo sukauptas, tačiau nepavyko įsisavinti iš Anglijos atgabentos monetų kalybos įrangos veikimo principų – juk iki tol visa monetų kalyba Rusijoje buvo tik rankų darbas.

Aleksėjaus Michailovičiaus rublis

Ir čia dar nebuvo pilno ruošinių paruošimo grandinės – įkurtoje kalykloje ketinta perdirbti beveik milijoną europietiškų talerių monetų nutrinant jų aversus ir reversus, ir tuomet perkalti į naujuosius rublius. Tenka pripažinti, pirmas blynas gal buvo ir neprisvilęs – 1655 m. pirmosios rublių monetos išėjo gana kokybiškos. Anuomet jos vadintos jefimkomis. Šis pavadinimas yra kilęs nuo Joachimstalio šiaurės Bohemijoje (dab. Jachimovas, Čekija)  kuriame buvo kaldinamos monetos, vadinamos Joachimtaleriais.

Ant pirmųjų Rublių monetų legendos buvo užrašyta „Dievo malone didysis valdovas, caras ir didysis kunigaikštis Aleksejus Michailovičius, visos Didžiosios ir Mažosios Rusijos“. Tai tradicinio pavyzdžio monetos legenda, tačiau įdomu tai, kad bene pirmą kartą ant rusiškų monetų atsirado dabar taip nekenčiamas „Mažosios Rusijos“ terminas ( turėta mintyje Ukrainos teritoriją, kuriai ir buvo skirtos šios monetos).

Visgi, dėl įvairių priežasčių į dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijas išsiųstos masyvios sidabrinės monetos gana greit buvo sugrąžintos atgal – dėl priverstinio kurso jų nepriėmė vietinė rinka ir Rusija beveik pusei amžiaus buvo priversta atsisakyti šių monetų kaldinimo. Matyt ir todėl, kad nepavyko tvarkytis su techniniais sunkumais – dažnai kalybos įrenginių smūgiai buvo per stiprūs ir suskaldydavo pačius monetų spaudus, kuriuos anuomet gamino vienintelis Maskvoje gyvenęs raižytojas.

Abiejų Tautų Respublikos Jono Kazimiero Vazos taleris kontrasignuotas moskovijos herbu – Šv. Jurgiu

Emėsi gudrybių

Nepavykus masiškai kaldinti rublio monetų, tais pat 1655 metais atsisakyta mašinų ir vėl sugrįžta prie rankų darbo. Ankstesnių, nepilnaverčių monetų spaudais imta kontrasignuoti likusias neperdirbtas Europos valstybių, tame tarpe ir Ispanijos talerių monetas, kurios buvo skirtos užsienio valstybėse dislokuotai Moskovijos kariuomenei užsienyje. Jos taip pat buvo vadinamos jefimkomis, ant talerių du ženklai – raitelis (Šv. Jurgis) ir 1655 m. data. Apyvartoje šios monetos išbuvo iki 1659 m., vėliau beveik visos tokios monetos buvo surinktos ir perlydytos, todėl šiandien yra labai retos. Labai retai šių monetų randama ir Lietuvos teritorijoje, o  2012 metais vienas iš didesnių lobių buvo rastas netoli Lietuvos sienos, prie Daugpilio.

Siekdami pripažinimo tarptautinėje rinkoje pradėjo padirbinėti pinigus

XVIII a. pradžioje Rusijos imperijoje tarptautinės prekybos ryšiai dar tik vystėsi, todėl jiems reikėjo savos atsiskaitymo priemonės. Nors ir tikrai kokybiški ir aukštos prabos, Rusijos rubliai Europos pirkliams dar nebuvo gerai žinomi, ir į savo rinką europiečiai atsiskaitymų jais nenorėjo priimti. Tuo tarpu Nyderlandų dukatai Europoje buvo puikiai pažįstami ir pripažinti.

Todėl ir buvo nuspręsta kaldinti auksinius Nyderlandų dukatus, kaip savus ir jais atsiskaityti Europoje. Monetos kaldintos Sankt Peterburge, gabentos į Kronštadtą ir tuomet su kariniais laivais būdavo išplukdomos į Viduržemio jūrą. 1770 metais Europoje jau buvo paskleista apie 50 tūkstančių netikrų dukatų monetų, kurių pagalba buvo keliama sumaištis to meto Europoje – finansuoti sukilimai Osmanų imperijos teritorijoje, remti graikų sukilėliai bei kitos Balkanų tautos, kurios kovėsi už nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos. Už dukatus Europoje buvo perkama ginkluotė, atsiskaitoma samdiniams, papirkinėjami pasiuntiniai bei diplomatai.

Apie tai plačiau skaitykite čia:

Kaip Rusijos imperija ilgiau nei 100 metų sėkmingai olandiškus pinigus padirbinėjo

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys