Kaip ir kada atsirado populiarus posakis “Nekišk savo trigrašio, kur nereikia”?

Posakį “Nekišk savo trigrašio, kur nereikia” arba “Ir eina, visur savo trigrašį kišdamas” žinome visi. Tačiau kaip ir kada jis atsirado?  Trigrašis (lenk. trojak) kadaise buvo populiari sidabrinė, o vėliau ir varinė trijų grašių vertės moneta, apyvartoje naudota nuo Žygimanto Augusto laikų iki pat 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos žlugimo.

Šis senovinis posakis primenantis nepiršti savo nuomonės neprašytam ir nekišti savo nosies kur nereikia, nėra tik lietuvių liaudies išmintis – tai greičiau bendros mūsų buvusios valstybės paveldas – analogišką posakį turi kaimynai lenkai “wtrącać swoje trzy grosze” (liet. Įmesti savo tris grašius).

1766 m. S.A.Poniatovskio trigrašis

Šio posakio atsiradimo versijų yra ne viena:

1.Manoma, kad frazeologizmas galėjo atsirasti tarp pirklių XVI amžiuje, kaip to meto pirklių atsakas į per mažą perkančiojo siūlymą derybų metu.

2.XVII amžiuje Abiejų Tautų Respublikoje trigrašiai buvo įprastos, nedidelės, beveik dviejų gramų masės sidabrinės monetos skirtos nestambiems atsiskaitymams. Tačiau būtent šios monetos anuomet taip pat buvo žinomos ir kaip populiarus kyšio vienetas to meto valdininkams, muitininkams ir kitiems pareigūnams. Taigi šis posakis galėjo būti naudojamas netik norint pasakyti kad nereikia kišti nosies kur nereikia, tačiau ir norint išvengti papirkinėjimo.

3.Trijų grašių moneta XVI – XVIII a. valstiečiui baudžiauninkui buvo pakankamai stambus pinigas, kadangi buvo ir kur kas mažesnių nominalų (šilingai, denarai, grašiai), o tuo tarpu bajorai ir didikai atsiskaitymams naudojo žymiai didesnių nominalų monetas – ortus, talerius ir dukatus.

Taigi, siekiant pažeminti kažką netikėtai įsiterpusį į pokalbį ar pašiepiant kažkieno menką įnašą ir kilo šis posakis (nekišk čia savo trijų grašių, prasčioke).

Satyrinis Žygimanto Augusto trigrašis, 1565 m.

4.Frazeologizme apie trigrašį galima įžvelgti ir tam tikrą to meto antilenkišką nusiteikimą – lietuviškas grašis viduramžiais buvo vertingesnis už lenkiškąjį, o su Liublino unija buvo suvienodintas to meto pinigų kursas.

Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis buvo užkietėjęs Liublino unijos priešininkas, o 1565 m. jam mirus, 1565 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų kalykla Vilniuje nukaldino vadinamąjį satyrinį trigrašį su lotyniška, iš Biblijos ( Ps 2,4) paimta sentencija užrašu „QVI / HABITAT IN / COELIS IRRI / DEBIT EOS“ (liet. Tas, kuris sėdi danguje, juokiasi iš jų).

Satyrinis įrašas pašiepė ir įsiutino Liublino unijos šalininkus, bajorus, vengusius priimti 1562 – 1565 m. kaldintas lietuviškas monetas, o tuo tarpu lietuvių bajorai nepritarę Liublino unijai, norintiems atsiskaityti lenkiškais trigrašiais sakydavo – nekišk čia savo trigrašio. Iš tiesų, anuomet nevengta atsiskaityti kaimyninių šalių valiuta, svarbiausia buvo, kad tų monetų tauriojo metalo masė atitiktų vietinių monetų masę, prabą).

Suprantama, satyrinės monetos išleidimas į apyvartą sukėlė didelę pasipiktinimo bangą Lenkijoje, buvo reikalaujama sustabdyti šių monetų kaldinimą. Neilgai trukus, 1566 m. siekdamas išvengti didesnio susipriešinimo karalius Žygimantas Augustas uždraudė toliau kaldinti garsiuosius satyrinius trigrašius. Todėl šiandien tai yra pakankamai reta ir numizmatų vertinama moneta. Tačiau kiek tekste aptariamas frazeologizmas iš tiesų yra susijęs su minėta istorija, sunku pasakyti…

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys