0

Venecija – karinga pirklių valstybė

Veneciją daugelis žino tik kaip gražų miestą, kurį verta aplankyti atostogaujant, tačiau Venecija – tai ne tik miestas. Retas yra girdėjęs, kad tai buvo galinga, tūkstantmetė valstybė, užvaldžiusi ne tik dabartinės Kroatijos teritoriją, tačiau ir daug Graikijos salų, Kretą, Kiprą ir net Krymą. Visgi įdomiausia ne kiek teritorijų ji turėjo, bet kokios aplinkybės lėmė unikalios valstybės sąrangos bei jos gyventojų mentaliteto formavimąsį, kokia buvo venecijiečių sėkmės paslaptis?

Valstybė atsiradusi iš bėdos

Geografinė padėtis miesto atsiradimui buvo svarbiausias aspektas. Nors regione sąlygos gyventi buvo gana prastos (pelkės, lagūnos, jūrinis klimatas, potvyniai), tačiau prasidėjus tautų kraustymuisi, nuo puolančių barbarų genčių bandantys pasislėpti žmonės salose surado sau prieglobstį (iš ten buvo nesunku gintis).

Venecija savo pradžią skaičiuoja VI a. kuomet šis kraštas imperatoriui Justinianui I bandant atkurti Romos imperiją Venecija tapo esminiu Bizantijos atramos atramos tašku vakaruose (sausumoje buvusią Raveną jau buvo užėmę langobardų gentys).

Tuo tarpu Venecija nebuvo nukariauta barbarų, pas juos nebuvo tamsiųjų viduramžių. Tokia situacija leido išvystyti jūreivystę, pasistatyti dominuojantį laivyną, tvirtoves ir valdyti Viduržemio jūrą.

Venecijos vėliava (Šv. Morkaus simbolis – liūtas)

Kokia buvo Venecija?

Venecija nebuvo nacionalinė valstybė, o venecijiečiai nebuvo italai, nei kaip juos suprantame dabar nei anuomet, nors nuo seno kalbėjo itališkai ir buvo katalikai. Tūkstantį metų gyvendami ant vandens Venecijos gyventojai išsigugdė jiems būdingas savybes – pirklio mąstymą, racionalumą, pragmatiškumą, plėšrumą, imperinius bruožus. Tai lėmė sparčią valstybės plėtrą grįstą gerai įtvirtintų prekybos taškų steigimu visoje bei ilgaamžiškumą (valstybė išsilaikė iki 1797 m.).

Venecijos valstybė buvo didžiulė, tačiau išsibarščiusi lopinėliais per visą Viduržemio jūros Dalmatijos pakrantę (Kroatija, Juodkalnija), jiems taip pat priklausė dabartinės Graikijos teritorija, Kreta, Kipras, Korfu, ir galybė kitų salų, taip pat uostai Kryme (Kafa ir kt.). Dėl šių priežaščių šiandien Venecijos mieste likę daug bizantiškos kultūros bruožų, o Venecijos valdytose teritorijose – milžiniški įtvirtinimai statyti geriausių italų meistrų.

IX a. Venecija įgijo autonomiją artimą nepriklausomybei. Ją valdė Bizantijos imperatoriaus skiriamas kunigaikštis – Dožas (nuo lotyniško žodžio Dux). Gana greitai Venecija sukūrė valstybės tarybą (iš visų Venecijai priklausiusių savanoriškai prisijungiusių žemių atstovų), į kurią remdasis Dožas valdė, bet taryba jo valdžią ribojo. To matyt negalima vadinti senąja demokratija, kadangi tarybos nariai buvo renkami, o ne skiriami, o Venecijos gyventojai galėjo turėti vergų.

Venecijiečių pirkliai matydami, kad Aleksandrija, kurioje buvo Šv. Morkaus palaikai buvo užvaldyta arabų, ten būdami pagrobė palaikus, įdėjo juos į krepšį ir apkrovė rūkytos kiaulienos gabalais. Gudrybė suveikė, musulmonų patruliai prie kiaulienos nė nebandė liestis ir  šventojo palaikai sėkmingai pasiekė Veneciją kur atgulė Šv. Morkaus katedroje. Šventasis tapo Venecijos globėju, o jo kultas  formavo miesto tapatybę.

Valstybė buvo sudaryta iš trijų dalių – Venecijos miesto (Dogado) ginamo galingų įtvirtinimų jūroje, Žemyninės Venecijos (Domini di Terraferma) dalies bei Jūrinės Venecijos (Stato da mare) su sostine Korfu saloje, o pagal užvaldytą plotą ji pasiekė dešimtame amžiuje.

Auksinis Venecijos dukatas (1688-1694)

Kryžiaus žygiai Venecijai padėjo susikrauti milžiniškus turtus

XI a. prasidėję kryžiaus žygiai Venecijai sukrovė milžiniškus turtus. Būtent per Venecijos uostus jų laivais buvo plukdomi kryžiuočių riteriai, į rytus plaukė prekybiniai konvojai. Venecija pati nekariavo su ortodoksais, tačiau laikė juos žemesniais.

Popiežius Inocentas III nuo 1202 m. organizavo ketvirtąjį kryžiaus žygį į dabartinio Egipto teritoriją. Venecijos pirkliai buvo labiau suinteresuoti sužlugdyti savo konkurentę Bizantijos imperiją, nei arabus, todėl kryžiuočių riterius įkalbėjo užimti Konstantinopolį, ką jie ir padarė 1204 metais. Taip nutiko todėl, kad riteriai neturėjo pakankamai lėšų susimokėti Venecijiečiams, kad juos nuplukdytų iki artimųjų rytų. Konstantinopolyje riteriai įkūrė Lotynų imperiją, o nemažą dalį Bizantijos imperijos (Kretą, Rodą, Euboją ir kt.) užvaldė Venecijos pirkliai. Kiek vėliau įsiplieskęs Turkų ir Bizantijos konflikas Venecijai padėjo dar labiau išaugti – po 1453 m., kuomet Konstantinopolį užėmė turkai, Venecija užgrobė net ~3/8 buvusios Bizantijos imperijos teritorijų.

1571 m. Lepanto mūšis

Laimėjo didžiausią jūrų mūšį pasaulyje

Kažin, ar išduodami brolius krikščionis Venecijos lyderiai mąstė toliaregiškai. Konstantinopoplio žlugimas apribojo prekybos plėtrą Viduržemio jūros regione – išaugus turkų galiai galutinai užsidarė prekybos keliai  į rytus,  tapo sunkiau įsigyti rytietiškų prekių. Būtent todėl pradėta ieškoti alternatyvių kelių į rytus, prasideda didieji geografiniai atradimai ir prekyba persikelia į Atlanto pakrantę – išauga Genujos, Ispanijos ir Portugalijos vaidmuo pasaulinėje prekyboje. Bizantiją nukariavę turkai užgrobė Venecijai priklausiusią Kipro salą ir pradėjo ekspansiją į Europą. Todėl XVI a. pirmoje pusėje Venecija tapo karų su turkais forpostu.

1571 m. Jungtinis Šventosios lygos laivynas, kurio didesnę dalį sudarė Venecijos galeros, Lepanto mūšyje (prie Graikijos krantų) sutriuškino gerokai didesnį turkų laivyną. Tai buvo didžiausias jūrų mūšis pasaulyje kuriame dalyvavo net ~132 000 karių, jūrininkų bei 490 galerų. Po šios pergalės Venecija dar išsaugojo savo galybę, tačiau jai nepavyko laimėti karo prieš kaimynę Genują ir nuo XVII a. valstybė nepadariusi proveržio ėmė stagnuoti. Nusilpus turkams Venecijai didžiausią grėsme tapo stiprėjanti Austrija.

Napoleono kariai

Netikėtas žlugimas

1796-1797 m. didysis karvedys Napoleonas I Bonapartas savo talentą parodė Apeninų pusiasalyje, kur sutriuškino Austriją ir Pjemontą ir priartėjo prie Venecijos, kuri šiame konflikte siekė likti neutrali. Visgi, prancūzai labai norėjo Venecijos turtų ir teritorijos, todėl provokavo konfliktą.

1797 m. prancūzams pavyko rasti piliečių grupę nepatenkinta viduramžišku Dožo valdymu, todėl Napoleonas paskelbė ultimatumą – tapti demokratiškesne, priimti Prancūzijos revoliucijos vertybes arba įsileisti Prancūzijos kariuomenę.

Sidabrinis Venecijos dukatas (1785-1786)

Susirinkusi valstybės taryba nepritarė pokyčiams, tačiau nebandyta nei telkti kariuomenę nei nusisamdyti sąjungininkų (Venecijos žemyninių įtvirtinimų prancūzai nebūtų įveikę), o Venecijos dožas Liudvikas Maninas (1725-1802) paskelbė panaikinantis daugiau kaip 1100 metų egzistavusią valstybę.

Prancūzai tik užėmę miestą jį gerokai nusiaubė ir paskandino ten buvusį laivyną. Pagal tais pat metais pasirašytą sutartį Venecija buvo atiduota Austrams, o prancūzai mainais gavo Austrijos Nyderlandus (Belgiją). 1805 m. Venecija dar kartą atiteko prancūzams ir buvo įjungta į naujai suformuotą Italijos karalystę, o po Napoleono pralaimėjimo ši teritorija vėl atiteko Austrijai.

 

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys

 

Komentuok su Facebook paskyra!

sarunas

sarunas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *