Stambiausios sidabrinės Lietuvos – Lenkijos monetos – taleriai

Šiandien  populiaru kolekcionuoti įvairias senovines monetas,  dauguma kolekcininkų turi ir LDK laikų monetų, tačiau dažniausiai renkamos smulkesnio nominalo monetos bei įvairios jų variacijos.  Kai kurie kolekcininkai turi ir Žygimanto Augusto grašių, Vazos ortų, o kai kurie net Ispaniškų monetų su Žygimanto Augusto kontrasignatais. Tačiau stambiausių ir puošniausių sidabrinių Lietuvos – Lenkijos monetų – talerių turi retas. Mažai kas ir žino, nedaug kas ir gyvai yra matęs, kaip šios monetos atrodė. Daugumai kolekcininkų LDK taleriai tiesiog neįperkami, o kai kurių išlikę tik vienetai.

Apie talerių monetas trumpai

Talerių buvo begalybė rūšių, tad čia pasistengsiu čia pristatyti pagrindinius lietuviškus-lenkiškus susidaryti bendram vaizdui. Taleris kaip moneta buvo įtin populiari vokiškose žemėse. Įvairių jų buvo randama ir Lietuvos lobiuose, nemažai rasta tarpukariu ir aprašyta to meto spaudoje. Po žemės reformos, kai žemė buvo pradėta dirbti dar intensyviau, tuomet laukus ardavę artojai monetas ir surinkdavo.

Vokiškieji taleriai buvo meniško dizaino, puikiai nukaldinti, o jų buvo ir  begalybė rūšių, tipų ir skirtingų metų. Taigi tam yra katalogai. Nors bendrai kalbant šios monetos nėra didelis raritetas nes buvo rasta nemažai lobių, tačiau jos kainą turi. Apačioje keletas vokiškų talerių pavyzdžių.

Monetos gražios, panašios ir į to meto medalius, tad nežinantis gali ir supainioti. Paprastai taleriai sverdavo ~ 28 gramus, ~ 24 gramai buvo gryno sidabro ir ~ 4 gramai vario priemaišų (kaip žinia gryno sidabro monetų nekaldino). LDK taleriai taip pat turėjo pastovų sidabro kiekį ir tarptautinę vertę. Todėl dauguma stambių LDK monetų jau nuo Žygimanto Augusto laikų iškeliaudavo į užsienį, randama užsienio lobiuose, o dabar jos yra labai retos, ir žemėje tokių tikriausiai nerasi. Dauguma išlikusių LDK-Lenkijos talerių saugoma Ermitaže, Varšuvos bei Krokuvos karališkųjų pilių, Vienos meno istorijos bei kituose “galinguose” muziejuose, kažkiek aišku yra ir privačiose kolekcijose. Žygimanto Augusto talerių, auksinių dukatų bei kitų retų monetų galima pamatyti ir M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.

Pirmieji medaliniai Žygimanto Senojo taleriai pasirodė 1533 m., kaldinti Torunėje ir Krokuvoje, sidabro kiekis juose buvo 27,2 g. Jų egzistavimu abejojama, Juos labai mėgo padirbinėti XIX amžiuje, šiandien tai taip pat populiariausia kopija kolekcininkų turgeliuose.  Savaime suprantama, kopijos vertės neturi. Vienas vienetas, kuris yra Grafo E. Hutten Czapski kolekcijoje, gal būt yra originalas.

1556 m. su Žygimantu Augustu susipykusi Bona Sforca su pinigais ir brangenybėmis išvyko į Bario kunigaikštystę. Motinos ir sūnaus santykiai ypač pablogėjo, kai mirė Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė – sūnus įtarė, kad motiną, nunuodijo Barborą Radvilaitę (mažai tikėtina).

Išvykdama Bona Sforca į Italiją išsivežė didelius turtus – tų laikų kronikininkai mini, kad jos turtą vežė net 500 arklių, o gėrybių ji dar turėjo ir Italijoje.  Būdama Italijoje dalį turto – 430 000 dukatų ji paskolino Ispanijos karaliui Pilypui II. Ispanija tuo metu valdė ir Italiją, vyko ilgamečiai karai su Anglija bei Nyderlandais, todėl pinigų tikrai reikėjo (Pilypo II valdymo pabaigoje Ispanijos prekybos balansas buvo neigiamas, mokesčių sistema griuvo).

Kad nereikėtų grąžinti didelės sumos, karaliaus Pilypo II agento Bonos Sforcos patarėjo Lorenco Papakodo papirktas Bonos gydytojas paruošė jai užnuodyto gerimo taurę. Tačiau Bona Sforca, kaip įprasta tiems laikams, visada prieš gerdama liepdavo pačiam gydytojui pusę nugerti, todėl jis paruošė sau priešnuodžius.

Tačiau patarėjas tai irgi numatė, todėl ilgai neišleido gydytojo iš Bonos kambario, nes nenorejo turėti nusikaltimo liudininkų. Bona mirė 1557 m. lapkričio 19 d., prasikankinusi 3 dienas, o gydytojas – keliomis dienomis vėliau. Karalienės turtai buvo išskolinti, išvogti tarnų ir įgaliotinių, mirusiajai buvo sukaltas tik paprastas karstas, kuris niekam prie jo nebudint, užsidegė nuo žvakės, ir vos nesudegė.

Savo turtus testamentu Bona paliko Žygimantui Augustui, kuris jų taip ir neatgavo. Kai Bona Sforca mirė, atsirado kitas, Ispanijos karaliaus Pilypo II naudai suklastotas testamentas. Žygimantas Augustas iš Ispanijos karaliaus bandė išsireikalauti skolą. Pilypas II ilgokai išsisukinėjo ir tik 1564 m. grąžino dalį paskolintų pinigų.

Tais pačiais metais Vilniaus kalykloje Žygimanto Augusto monograma SA ir 1564 m. data buvo kontrasignuotos Ispanijos karalių Karolio V (1516–1556 m.) ir dalį skolos grąžinusio Pilypo II (1556–1598 m.) Neopolio ir Sicilijos talerių monetos.

Monetos buvo skirtos karo su Livonija tikslams, buvo paskelbtas jų priverstinis kursas (60 lenkiškų grašių arba 48 lietuviški, nors iš tikrųjų buvo vertos tik 33,5 lenkiško grašio), o po karo jos surinktos ir perlydytos, todėl dabar jos yra labai retos.

1564 m. Vilniaus kalyklos meistrai nukalė pirmąjį talerį LDK.  Moneta buvo vadinta puskape, savo verte prilygo 30 Lenkijos grašių, kas buvo užrašoma kaip “xxx” arba “30”. Masė buvo 28 g, praba 730. Po metų nukaldintas ir portretinis Žygimanto Augusto taleris. Kadangi talerio vertė išliko beveik nekintanti, o kitų sidabrinių ATR monetų kokybė nuolat prastėjo, santykis tarp talerio ir grašio kito, talerių vertė kilo. Taigi talerių kaldinimas anuomet buvo prestižo reikalas.

Reguliari talerių kalyba ATR prasidėjo tik po Stepono Batoro (1576–1586) piniginės reformos. Pirmieji bandymai buvo atlikti 1580 m. tačiau buvo nukalti tik keli bandomieji taleriai. Masiškai Batoro taleriai kaldinti buvo tik 1585-1586 m.  Šio talerio masė buvo 28,9 g, o praba aukšta – 844.  Kadangi valdovas po metų nuo kaldinimo pradžios mirė, taigi šių monetų daug ir nebuvo nukaldinta. Stepono Batoro laikais už talerį buvo galima gauti 36 grašius.

Anuomet kasdieninėje apyvartoje buvo naudojamos smulkios varinės ir mažos prabos sidabrinės biloninės monetos – šilingai ir grašiai.  Zigmanto Vazos laikais 3 šilingai buvo lygu grašiui, 18 grašių buvo lygu Ortui. Ortai buvo stambios sidabrinės 18 grašių vertės monetos lygios 1/4 talerio. Taigi grašiai buvo tuometinės pinigų sistemos pagrindas, o taleriai buvo naudojami stambiems atsiskaitymams, užmokesčiams kariuomenei ir t.t. Anuomet buvo svarbi pinigo brangiojo metalo (sidabro) masė, todėl tiek įvairių užsienio pinigų ir cirkuliavo LDK teritorijoje. Tačiau ne visi užsienio valstybių pinigai buvo įleidžiami į apyvartą.

Po Zigmanto III Vazos mirties į Lenkijos – Lietuvos valstybės sostą įžengęs jo sūnus Vladislovas Vaza (1632–1648 m.) smulkių nominalų monetų į apyvartą neleido, o stambių monetų, talerių buvo nukaldinta labai mažai, todėl jie labai reti. 1632 m. už talerį buvo galima gauti – apie 90 grašių.

Jono kazimiero valdymo laikotarpiu taleriai buvo kaldinti 1649-1655 m. Dar 1663 m, prieš karą su Maskva už talerį buvo galima gauti – apie 105 grašius. Karo metu Vazos taleriai jau nebebuvo kaldinami. Vėliau mažosios monetos tik dar labiau nuvertėjo, jose sidabro kiekis vis mažėjo.

Apie daugumos talerių tiražus informacijos nėra daug. Europos valstybių talerių tiražai buvę milijoniniai, o štai ATR talerių būta nedaug, kai kurių monetų galėjo būti nukaldinta tik kelis tūkstančius vienetų. Tad vakarų Europos taleriai užėmė vietą ATR ekonomikoje – į ATR apyvartą paprastai būdavo įleidžiamos tik panašios masės ir prabos užsienio monetos, skirtos regioninei prekybai.

Taleris, kaip lobio moneta

Yra žinoma, kad 1680 – 1700 m. pasiuntinys Lenkijoje per savaitę gaudavo 50 – 80 grašių, o mūrininko alga už dieną svyravo nuo 20 iki 50 grašių, nekvalifikuoto darbininko apie 15 grašių. Mokytojo atlygis už metų ketvirtį taip pat svyravo nuo 500 iki 1500 grašių – čia jau priklausydavo nuo vietos ir regiono kur žmogus dirbo. Kad uždirbtų vieną talerį, darbininkas turėdavo dirbti maždaug net 14 dienų, o meistras – savaitę. Taigi didžioji dalis Lietuvoje randamų lobių, kurių vertė maždaug  20 – 30 talerių, prilygsta nekvalifikuoto darbininko metinei algai arba kvalifikuoto meistro atlygiui už 3-4 mėnesius.

XVIII amžiuje padaugėjo paslėptų didesnės vertės talerių lobių. Tai lėmė ir 1709 – 1711 m. Lietuvoje siautęs maras ir 1700 m. prasidėjęs šiaurės karas. LDK tuo metu neteko net trečdalio gyventojų – didelė dalis žmonių santaupų liko paslėpta – čia lobius jau sudarė ne trumpalaikės santaupos, o viso gyvenimo turtas. Tiesa, Lietuvos lobiuose vyrauja Europos valstybių taleriai,  kaldinti milijoniniais kiekiais – pagrinde Olandijos, Ispanijos, Austrijos bei Vokietijos žemių.  ATR stambiųjų monetų tiražai buvę mažesni, tad vakarų Europos taleriai užėmė vietą ATR ekonomikoje. Paradoksas ir su pirmosiomis LDK monetomis ir su stambesnių nominalų Žygimanto Augusto monetomis – užsienio valstybių lobiuose jų randama daugiau nei pačioje Lietuvoje.

 

1753 m. Augustas III nustatytė talerio kursą 1:240 grašių (nors sakoma rinkoje buvo galima už talerį gauti net 580 grašių). Dėl nuolatinės kitų sidabrinių monetų infliacijos XVIII a. viduryje taleris tapo viena iš pagrindinių ir stabilesnių atsiskaitymo monetų ATR.

1766 m. piniginės reformos metu karalius S.A. Poniatovskis dar labiau stabilizavo talerio vertę: prilygino ją 1/10 Kelno markės sidabro (t. y. 23,38 g). Prie talerio buvo pririštas ir sidabrinis zlotas, kurių kursas nustatytas 1:8. 1766 m. Augusto talerių buvo nukaldinta 78,000, taigi nemažai, bet ne tiek ir daug. Aukcione toks buvo parduotas už šiek tiek daugiau nei 1000 dolerių. Reikia paminėti, kad šie taleriai buvo bendri ir Lietuvai ir Lenkijai.

Vėliau buvo ir bandymai stabilizuoti talerio kursą su auksine moneta zlotu: 1783 m. nustatytas, kad auksinis zlotas lygus 2 taleriams ir 2 sidabriniams zlotams. Dabar arti idealaus stovio Poniatovskio talerių kaina aukcione gali siekti ir 2000 dolerių.

Vienas iš įdomesnių, 1793 m. Targovicos konfederatų medalinis taleris (Prorusiškų ATR bajorų konfederacija). Nukaldinta buvo 1,699 vienetų. Tai ne tiek ir daug. Toks kažkada aukcione buvo parduotas už daugiau nei už 2200 dolerių.

Nežinau kodėl, bet apie šias monetas istorijos šaltiniuose informacijos galima rasti tik nuotrupas. Lietuvių kalba informacijos nedaug, dauguma monetų yra užsienio kataloguose, tačiau ir ten nedaug ką pavyks rasti.

Kai kurių talerių iki šių dienų išlikę tik vienetai. Besidomintiems monetomis galima ir kokį užsienio aukcioną atsiversti, kainas žvilgtelti. Norint smulkiau apžiūrėti paveikslėlius, tiesiog reikia ant jų paspausti. 

Ir pabaigai, kažkodėl būtent pas mus Lietuvoje turgeliuose ir  ypač skelbiu.lt  pasirodė ypač daug LDK talerių kopijų ir įtin šlykščiai nulietų. Matyt iš Kinijos per aliexpress perpardavinėtojai užvežė, nes Kinijoje  jas dabar masiškai gamina. Nežinančius apgauti lengva, tad patariu neapsigauti taip “investuojant” -geriau tuos pinigus kažkur palaikyti ar išleisti geresniam tikslui.

Iliustracijų šaltiniai:

https://www.ngccoin.com/price-guide/world/

http://colnect.com/en/coins/series/country/2264-Poland

MDL – Magnus Ducatus Lithuaniae

 

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys