0

Lietuviai Ispanijos pilietiniame kare

Ispanijos pilietinis karas vienas iš įdomesnių XX a. konfliktų. Dėl Ispanijos susipliekė didžiosios to meto valstybės, o jei dar būtų įsikišusi Didžioji Britanija ir JAV, kas buvo labai tikėtina, kaži ar pergalė būtų buvusi Franko rankose. Franko nacionalistus rėmė Musolinis ir Hitleris, o respublikos komunistus – Stalinas. Respublikos pusėje kovėsi 300 – 600 lietuvių.

Generolas Franciskas Frankas neapsikentęs naujai išrinktos kairiųjų valdžios bei komunistų įtakos Ispanijoje pradėjo maištus Maroke ir sukėlė pilietinį karą. Franko pusėn perėjo daug Ispanijos kariuomenės dalinių (tiesa oro ir jūrų karinės pajėgos išliko respublikos kontrolėje), įgijo galingus sajungininkus – fašistinę Vokietiją bei Italiją. Taigi jau 1936 m. kai respubliką pradėjo remti SSRS tapo aišku, kad Ispanija, kaip ir Lenkija – tapo treniruočių lauku didžiąjam karui pasiruošti, kol galiausiai vienas drakonas galiausiai prarijo kitą.

Jei taip jau nutiko, nesunku suprasti koks susiskaldymas tada buvo šalyje. Kare iškilo ir anarchistai, darbininkų sąjungos (kontroliavo Kataloniją, Barselona ir Aragoną), kovėsi prieš fašistus bet vėliau jų priešais tapo ir komunistai kol galiausiai 1938 m. Frankas juos nukariavo.

Anarchistų propagandos plakatas.Vienas iš įdomesnių.

Užsienio parama

Ispanijos respubliką SSRS rėmė milžiniškais kiekiais kovinės technikos bei karių savanorių ir instruktorių, tiesa ne už dyką – taip Ispanija prarado savo milžiniškas aukso atsargas. Parama tikrai nebuvo pakankama, tad ašies valstybės turėjo pranašumą. Pranašumą lėmė ne tik užsienio parama – Franką rėmė ir Ispanijos stambieji žemvaldžiai, pramonininkai, pajutę nacionalizacijos grėsmes. Kairiesiems laimėjus rinkimus prasidėjo protestai – susišaudymai, žemių užgrobimai, dvasininkų žudynės, bažnyčių deginimai. Ir visa tai dėjosi katalikiškoje šalyje. Žudynės privedė prie to, kad paprasti žmonės nusisuko nuo Respublikos.

1936 m. Kominternas pradėjo steigti  interbrigadas ir norinčių kautis už komunistus ar prieš fašizmą atsirado apie 40 tūkstančių savanorių iš pačių įvairiausių šalių ( iš jų apie 20 tūkst. žuvo). Interbrigadose  apie 300-600 lietuvių kovėsi respublikos-raudonųjų pusėje, daugiausia jų buvo XIII-oje ir XV-oje interbrigadose, Linkolno ir Adomo Mickevičiaus batalionuose. Tikslus lietuvių skaičius nėra žinomas, o kalbos apie lietuvių brigadą lieka kalbomis, tačiau būta minčių kurti lietuvių batalioną. Interbrigadose buvo apie 3000 karių iš SSRS šalių, panašiai tiek ir iš Italijos.

Kovėsi užsieniečiai ir Franko pusėje – daugiausia iš jų – portugalų, net apie 20 tūkst. karių, nemažai ir airių. Tiesa apie lietuvius Franko kariuomenėje informacijos rasti neteko, lietuviai fašizmu labai nesižavėjo, o komunizmo įdėjos tuomet buvo populiarios. Tad kažin ar lietuvių ten buvo. Įdomiausia, kad šiame kare nebuvo samdinių – pakako stipriai idėjiškų savanorių abiejose pusėse – matyt todėl karas buvo toks žiaurus.

Respublikos propagandinis plakatas

Lietuviai interbrigadose

Didžioji dalis lietuvių interbrigadose buvo kairiųjų pažiūrų ar komunistuojantys emigrantai iš JAV, Prancūzijos, Urugvajaus ar Brazilijos, turėjo užsienio pilietybę, kai kurie iš jų buvo Lietuvos žydai. Dauguma iki tol neturėjo jokios karinės patirties. Buvo šiek tiek ir iš Lietuvos. Nors Smetonos vyriausybė buvo uždraudusi lietuviams dalyvauti pilietiniame kare, jie vistiek rašėsi į savanorius – matyt tai buvo protestas prieš vyriausybę ar prezidentą kurio taip nemėgo komunistuojantys emigrantai, tikriausiai  tikėję pasaulinės socializmo revoliucijos įdėja, kuri anuomet buvo populiari.

Susidomėjimas karu Lietuvoje buvo didelis, žmonės su nekantrumu laukdavo laikraščių su naujienomis. Į pagalbos respublikinei Ispanijai fondą Lietuvoje buvo surinkta 14 tūkst. Lt. Tų laikų kainomis, tai tikrai nemažai.

Tačiau 1938 m. Tautų sąjunga nusprendė išformuoti interbrigadas. Tada ir prasidėjo lūžis Ispanijos pilietinime kare, o ir sovietų parama pradėjo strigti pasibaigus ispanų auksui. Nors manau, kad ir su interbrigadų pagalba respublikonai būtų pralaimėję, tik kiek vėliau ir tikriausiai taip kuriam laikui būtų atitolinta antro pasaulinio karo pradžia.

Fašistų propagandinis plakatas

Pasikėsinimo į A. Voldemarą dalyviai

Lietuvoje jie žinomi, kad 1929 m. gegužės 6 d. dar būdami Lietuvos universiteto (VDU) studentai surengė pasikėsinimą prieš A. Voldemarą ir nušovė Voldemaro adjutantą. Du iš jų pabėgo į Lenkiją, vėliau kovėsi Ispanijoje. Trečiąjį iš jų – A. Vosylių pagavo ir sušaudė Lietuvos teisėsauga.

Taigi Andrius Bulota – vienas garsesnių lietuvių 1937-1939 m. dalyvavusių pilietiniame kare, vėliau sugrįžęs į Lietuvą dėstė VU teisės fakultete, 1974 m. išleido atsiminimų knygą „Ten už kalnų Ispanija“.  Knyga iš tiesų yra unikali, tokių atsiminimų lietuvių kalba vienetai. Teko skaityti, kad ir Barselonoje apsigyvenęs Martynas Gudelis kariavo raudonųjų pusėje. Vėliau jis į Lietuvą nebegrįžo. Matyt akis atvėrė sovietų žiaurumai ir okupacija.

Anarchistų propagandinis plakatas

Anarchistų pusėje pasižymėjo garsioji Lietuvos žydų kilmės anarchofeministė Ema Goldman. Labai keista asmenybė su visais anarchistinio nukvakimo požymiais retais net tiems laikams, matyt todėl ją vis deportuodavo taigi ji nerasdavo sau vietos. Bet pasaulio istorijoje ji žinoma.  Jai labai gerai sekėsi kurstyt riaušes ir nesantaiką, tad ją pasikvietė ispanų anarchistai CNT/FAI (Confederación Nacional del Trabajo/Federación Anarquista Ibérica).

Karo veiksmų žemėlapis

Karui baigiantis išsibėgiojo visi „revoliucionieriai“, karius kurių nebepriimė jų gimtosios šalys, priglaudė Prancūzija, ne paslaptis, simpatizuojanti kairiesiems ir šiandien.

Lietuva Franko rėžimą pripažino 1939 vasario 28 d, dieną po to kai jau pripažino Prancūzija ir Anglija. Tačiau karas baigėsi kiek vėliau, t.y. 1939 m. balandžio 1 d.

Nemažai lietuvių kilmės „revoliucionierių“ žuvo, dauguma žymiuosiuose mūšiuose prie Ebro. Bet už tai kiek liaupsino juos vėliau sovietiniai okupantai. Pats karas buvo įtin žiaurus, žudymų ir susidorojimų mastais nenusileido abi pusės. Frankas laimėjo, ir kurį laiką po pergalės dar lėkė galvos. Tačiau vėliau Ispanija atsigavo ir suklestėjo, o ypač pramonė. Tačiau tikriausiai visose valstybėse kuriose įsikerojo komunizmas, didžiulio atsilikimo požymiai jaučiami iki šiol, ką galima pasakyti ir apie Kiniją – stipri ir moderni šalis, kartu su skurdžiais kaimais ir didele socialine atskirtim.

Internete aptikau labai įdomią nuotrauką – Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis ir gen. Vladas Nagevičius, Bilbao mieste, 1938 kovo 27 d. Bilbao Frankistai užėmė 1937 m. Įdomu koks buvo lietuvių vizito tikslas? Informacijos nepavyko rasti. Galima spėti, tikriausiai domėtasi ir politine ir karine padėtimi, vyko derybos dėl naujosios valdžios politinio pripažinimo.

gen. Vladas Nagevičius ir Stasys Lozoraitis

P.s. truputį nuklydus nuo temos – 1937 m. Vokietijos „Kondoro“ legionas bombardavo Gernikos miestą. Karo baisumai ir Pablą Pikasą įkvėpė sukurti garsujį įspūdingo dydžio šedevrą „Guernica“.

„Guernica“, Pablo Picasso, 1937 m.

Daugiau informacijos apie lietuvius Ispanijos kare yra čia:

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article/2158-09-06-pasaulinio-karo-isvakarese-virs-ispanijos-buvo-giedras-dangus-antra-dalis-2

 

Komentuok su Facebook paskyra

sarunas

sarunas

Parašykite komentarą