Šiandien sunkoka įsivaizduoti didelius Abiejų Tautų Respublikos galeonus – karinius laivus, Baltijos jūroje besikaunančius su švedais, tačiau ir mūsų istorijoje buvo jūrų mūšių ir pergalių – turėjome ne ką prastesnius karo laivus nei britų ar švedų, o Respublikos flotilė 1627 m. lapkričio 28 d. nugalėjo švedus jūrų mūšyje prie Olyvos.

Laivybos priešistorė LDK

XIV – XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje karinis laivynas dar neegzistavo, tačiau buvo plačiai išvystyta upių laivyba (anuomet upės buvo kur kas vandeningesnės). Vytauto laikais LDK kontroliavo Dniepro upę – svarbų prekybinį kelią į Juodąją jūrą, o valdant Kazimierui Jogailaičiui Lenkija laimėjo trylikos metų karą (1454–1466) prieš Kryžiuočių ordiną ir prisijungė Vyslos žemupį su Gdansku, Torunę, Elbingu ir Pucku – svarbiausiais miestais prekybai vystyti. Tuomet per Vyslos intakus prekės į Gdanską pradėtos plukdyti ir iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Iki XVI a. pradžios Kryme didelę įtaką dar turėjo Lietuva. Ten buvęs svarbus genujiečių prekybos centras Kafa dėl turkų grėsmės kreipėsi pagalbos į LDK vietininką Kijeve (kitaip tariant pasiprašė globon) ir nors Lietuvos ponų taryba Vilniuje pritarė siūlymui sutelkti Lietuvos ir Lenkijos kariuomenę Krymui apginti, tačiau iš Lenkijos nebuvo iniciatyvos, todėl 1475 m. birželį turkai užėmė Kafą. Krymas perėjo osmanų imperijos įtakon, o Krymo chanatas turėdamas užnugaryje Turkiją, pradėjo puldinėti pietines LDK žemes. Nors Lietuviai ir atmušė chanato puolimus žemyninėje dalyje, tačiau praradus Krymą LDK prarado svarbių Juodosios jūros uostų ir prekybos kelių kontrolę.

Nors tada Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje karinių laivų dar nebuvo, esant reikalui prekybiniai laivai būdavo perdaromi į kovinius, apginkluojami lankininkais, apdengiami papildomais skydais,  o vėliau jeigu jie atlaikydavo kovas, tai ir toliau buvo naudojami kaip prekybiniai.

Kad reikia kokybiškų karinių laivų, suprasta po didžiųjų geografinių atradimų. 1568 m. įkurta Jūrų komisija turėjusi prižiūrėti ir palaikyti pilnaverčio Lietuvos – Lenkijos karinio laivyno kūrimą. Pirmasis reprezentacinis Lietuvos-Lenkijos karo laivas “Smakas” Gdanske pradėtas statyti greičiausiai po komisijos įkūrimo. Tačiau laivas nebuvo baigtas ir sunyko, greičiausiai taip nutiko po Žygimanto Augusto mirties, nebelikus valdovo palaikymo karo laivyno idėjai. Po valdovo mirties sunyko ir Jūrų komisija. Apie šią istoriją labai nedaug žinoma. Po Žygimanto Augusto mirties ilgą laiką į karo laivų statybą rimtai nežiūrėta net ir didikų tarpe – nesuprasta, kam išvis reikalingas toks lėšų švaistymas, jei priešą galima sumušti sausumoje?

Vazos laivynas

Zigmanto Vazos valdymas (1587-1632) buvo ištisa nuolatinių karų su švedais epocha – su pertraukomis (paliaubomis) kautasi kiek mažiau nei 30 metų (1600-1629). Kare būta ir didžių pergalių ir pralaimėjimų, kuriuos galime prisiminti. Visgi šio karaliaus nesugebėjimas valdyti savo ambicijų bei pretenzijų į Švedijos sostą ir apsispręsti, su kuo geriau bičiuliautis, o kas visgi yra jo priešai, padarė savo. Vėliau valstybę ištikusios krizės buvo viso to pasekmės. 

Tačiau Švedijoje užaugęs Zigmantas Vaza gerai suprato laivyno svarbą, o tapęs Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos valdovu dalį karo laivų parplukdė į Respubliką, t.y. į Gdansko ir Rygos uostus. Kiek laivų turėjo valdovas tiksliai nėra žinoma, valdymo pradžioje, iki 1600 m. greičiausiai jau turėjo 30 – 40 rimtesnių burlaivių ginkluotų patrankomis, po Švedijos ar Gdansko vėliavomis. Kariniai laivai buvo statomi Pucke prie Gdansko, taip pat perkami ar nusavinami iš danų, vokiečių ar olandų ir perdaromi į karinius. Tačiau Respublikos laivynui nedominuojant rimtų jūrų mūšių ir nebuvo (pavojų kėlė švedai ir danai).

 

Pirmasis lietuvių jūrų mūšis

1609 metais siekiant pralaužti švedų vykdomą Rygos blokadą Jonas Karolis Chodkevičius bandė pulti Daugavgryvos tvirtovę, tačiau nesėkmingai, todėl nužygiavo į šiaurę, Pernu (dab. Estija) link. Tačiau ir ten netikėtai užklupti priešo nepavyko. Sužinojęs, kad iš Talino vykstantis švedų pastiprinimas yra jau mažiau nei už 50 kilometrų nuo Pernu, didysis etmonas įsakė pulti miesto įtvirtinimus, o pėstininkų trūkumą išsprendė tam panaudodamas nuo žirgų nusodintus husarus.

Nelengvo mūšio metu lietuviai neteko ~50 karių, tačiau buvo užimta Pernu tvirtovė su 100 patrankų bei uostas su 2 švedų karo bei keliais prekybiniais laivais. Taip buvo užtikrintas saugus užnugaris, o miesto tvirtovėje buvusias patrankas didysis etmonas perkėlė į užgrobtus laivus ir suformavo flotilę. Pernu mieste apsaugai palikus 200 karių įgulą, buvo nuspręsta esant palankiam vėjui su užgrobtais burlaiviais plaukti prie Daugavgryvos ir vėl bandyti pralaužti miesto blokadą. Tačiau pakeliui sužinota, kad prie Salacgrivos sustojo švedų laivai, turėję užtikrinti pilną Rygos įlanką blokavimą. Kadangi švedai nesitikėjo būti užpulti iš jūros pusės, jie sutelkė dėmesį laivų apsaugai uoste, sausumoje.

Didysis etmonas nusprendė, kad reikia pulti švedus su užgrobtais laivais, į juos susodinus pėstininkus. Sumanymą įgyvendinti jiems padėjo padegamieji laivai (vad. branderiai), skirti greitai priplaukti prie priešo laivų ir juos padegti, susprogdinti. Tai buvo labai pavojinga, tačiau tokia taktika pasiteisino. Naktį iš kovo 23 į 24 d. samdyti Livonijos jūreiviai su mažaisiais laivais sumaniai priplaukė prie netoli vienas kito dreifavusių miegančių švedų laivų ir juos padegė. Du priešo laivai paskendo iškart, kitiems pavyko iš apsupties prasiveržti (du didieji užgrobti burlaiviai turėjo neleisti švedams pabėgti).

Atgavus Daugavgryvos tvirtovę joje kurį stovėjo lietuvių įgula, o 1621 m. praradus Rygą, Abiejų Tautų Respublikos karo laivynas vėl pradėtas stiprinti, kad būtų galima atgauti Rygą. Taigi Olyvos mūšio metu Respublikos laivai jau buvo visiškai kito lygio. Čia iš abiejų pusių susitiko milžiniški karo laivai – galeonai, o Abiejų Tautų Respublikos flotilei vadovavo olandų ir vokiečių samdiniai – to meto laivybos profesionalai.

Iš kur Abiejų Tautų Respublika turėjo tokius didelius karo laivus?

Laivai karaliaus Zigmanto Vazos įsakymu buvo statomi pagal škotų inžinieriaus James Murray parengtus brėžinius Pucko laivų statykloje, netoli Gdansko, Lenkijoje. Kadangi Gdanskas buvo pirklių miestas, jis bijodamas užsitraukti švedų rūstybę, norėjo išlikti neutralus ir nesivelti į karus. Abiejų Tautų Respublikoje iki tol nebuvo aukštos kvalifikacijos jūrininkų bei kapitonų, galinčių kautis su senas jūreivystės tradicijas turinčiais švedais, todėl ir laivų įgulos, ir kapitonai, ir admirolas buvo olandų, škotų ir vokiečių samdiniai, kovęsi po Abiejų Tautų Respublikos vėliava.

Respublikos laivyno admirolas  Wilhelm Appelmann,  dėl ligos jis negalėjo dalyvauti būsimame Olyvos mūšyje, tad karališkieji komisarai prieš mūšį paskyrė naują  vadovybę. Vadovauti laivams admirolo pareigas gavo nuo 1608 m. Gdanske gyvenęs olandas Arend Dijkmann (1572–1627), jūrų pėstininkų vadu tapo kapitonas Johan Storch, o laivų artilerijos vadu – kapitonas Herman Witte. 

Vienas iš didžiausių Respublikos karo laivų  400 tonų galeonas Ritter Sankt Georg („Šv. Jurgis“) buvo baigtas ir nuleistas į vandenį 1627 m. Jis buvo apginkluotas 31 patranka. Jame ir įsikūrė admirolu paskirtas Arend Dijkmann.

Kitam tokio pat dydžio bei talpos galeonui (König David  – „Karalius Dovydas“) Olyvos mūšio metu vadovavo kontradmirolu paskirtas škotų laivų konstruktorius James Murray. 

Dar vienas vidutinio dydžio, 160 tonų ir 12 patrankų laivas buvo pinasa „Meerweib“, kitaip Panna Wodna („Vandens mergelė“.) pastatytas  1623 m.  Gdanske (kapitonas  Adolf von Argen). 

Likusieji Abiejų Tautų Respublikos flotilės laivai buvo kiek mažesni, dydis vyravo nuo 300 t. bei 20 patrankų galeono (Fliegender Hirsch – „Skraidantis elnias“) iki 120 t. ir 10 patrankų pinasos (Gelber Löwe – „Geltonasis liūtas“)

Panašaus dydžio ir kovinės galios Olyvos mūšyje buvo ir šeši švedų karo laivai, pavadinti Papūga (Papegojan), Pelikanu (Pelikanen), Tigru (Tigern), Vienaragiu (Enhörningen), Saule (Solen) bei Mėnuliu (Manem), jiems vadovavo admirolas Nils Stiernsköld.

Mūšis prie Olyvos

Švedams pradėjus blokuoti Gdansko uostą ženkliai sumažėjo per jį vykusi Abiejų Tautų Respublikos prekyba, o ir patys pirkliai netekdavo pelno. Todėl buvo nuspręsta į Gdanską pasiųsti karo laivus ir išvaikyti šešis uostą blokavusius švedų laivus. Olyvos mūšis prasidėjo, kuomet 1627 m. lapkričio 28d. iš Helos pusiasalio į pietus, link Gdansko (Redlowo) plaukusius šešis švedų laivus pasitiko iš Gdansko uosto išplaukę Abiejų Tautų Respublikos laivai. Kadangi laivų mūšis įvyko į šiaurę nuo Gdansko, netoli Olyvos kaimo buvusio pakrantėje, jo vardu ir buvo pavadintas.

Mūšio pradžioje ATR flagmanas „Šv. Jurgis“ palaikomas mažesnio laivo „Meerweib“ užpuolė ir pėstininkų pagalba užėmė švedų flagmaną „Tigern“.

Tuo tarpu mažesnis ir greitesnis ATR galeonas „Meerman“ užpuolė kur kas didesnį ir lėtesnį švedų flagmaną „Solen“. Šio kapitonas buvo priverstas laivą susprogdinti, kad jis neatitektų priešui. Likusiems keturiems švedų laivams pavyko pasprukti.

Abiejų Tautų Respublika mūšyje turėjo kiekybinę persvarą – ji turėjo net 10 didelių karo laivų, padalintų į dvi eskadras po 5, bei daugiau pėstininkų, buvusių laivuose. Švedų laivų buvo tik 6. tačiau pergalė nebuvo lengva, patirta nuostolių. švedai prarado 304 jūreivius, Abiejų Tautų Respublika – 47. Taip pat žuvo abiejų besikovusių pusių admirolai.

Admirolui A. Dijkmann tai buvo pirmas ir paskutinis didesnis jūrų mūšis. Jis žuvo jau perėmus „Tigern“, kuomet patrankos sviedinys, manoma, paleistas iš švedų Galeono „Pelikanen“ jam nutraukė kojas. Admirolas gruodžio 2 d. iškilmingai palaidotas Gdanske, Šv. Marijos bažnyčioje.

Kur dingo Abiejų Tautų respublikos laivynas?

Po metų, 1628 m. buvo paskandintas galeonas “Šv. Jurgis”, o vėliau ir kai kurie kiti laivai. 1629 m. Sausio mėnesį „Panna Wodna“ kartu su kitais Abiejų Tautų Respublikos laivais Zigmantas Vaza paskolino Habsburgų katalikų lygai atvykusiai į Vismarą (kadangi vyko trisdešimties metų karas). Lenkijos – Lenkijos laivai dislokuoti Vismare kovojo su danų ir švedų laivynais atsitiktiniuose nedideliuose susirėmimuose, taiau 1632 m. sausį Vismaras pasidavė ir mūsų laivai pateko į švedų rankas. 

Neilgai trukus, po Stumsdorfo paliaubų (1635 m.) Abiejų Tautų Respublikos laivynas nustojo gyvuoti. Nesugebėjusi išlaikyti stipraus karo laivyno Abiejų Tautų Respublika buvo išstumta iš kovos dėl dominavimo Baltijos jūroje, o tai prisidėjo prie vėlesnių nesėkmių ir pačios valstybės žlugimo.

Straipsnio santrauka 2020 01 11 buvo publikuota naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys