Pamiršta pergalė prie Olyvos: kaip XVII a. pradžioje jūrų mūšyje ATR laivynas sumušė švedus

Šiandien sunku įsivaizduoti didelius Abiejų Tautų Respublikos galeonus – karinius laivus, Baltijos jūroje besikaunančius su švedais. Bet būta ir mūsų istorijoje jūrų mūšių, turėjome ir laivų, ne ką prastesnių nei švedų ar britų. Tiesa, šis laikotarpis truko trumpai.

Šiandien sunku įsivaizduoti didelius Abiejų Tautų Respublikos galeonus, Baltijos jūroje besikaunančius su švedais. Bet būta ir mūsų istorijoje jūrų mūšių, turėjome ir laivų, ne ką prastesnių nei pas švedus ar britus. Tačiau šis laikotarpis truko trumpai.

Mažai kas žino, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo savo laivyną, ir gana nemenką. Įkurtas 1568 m. karaliaus Žygimanto Augusto, laivynas savo pirmąją pergalę pasiekė jam vadovauti pradėjus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui.

1609 m. prie Salacgrivos (dab. Latvija) Abiejų Tautų Respublikos kariai sumaniai padegė ir nugalėjo Rygą blokavusį švedų karo laivų junginį, o po didžiojo etmono bei karaliaus Zigmanto Vazos inicijuotų reformų Respublikos flotilė labai sustiprėjo ir 1627 m. lapkričio 28 d. nugalėjo švedus Olyvos jūrų mūšyje.

Tai buvo milžiniška pergalė, nors šiandien mums sunkoka patikėti, kad kažkada nugalėjome švedus, dominavusius Baltijos jūroje.

Mūšio priešistorė

Zigmanto Vazos valdymas (1587-1632) buvo ištisa nuolatinių karų su švedais epocha – su pertraukomis (paliaubomis) kautasi kiek mažiau nei 30 metų (1600-1629).

Kare būta ir didžių pergalių ir pralaimėjimų, kuriuos galime prisiminti. Visgi šio karaliaus nesugebėjimas valdyti savo ambicijų bei pretenzijų į Švedijos sostą ir apsispręsti, su kuo geriau bičiuliautis, o kas visgi yra jo priešai, padarė savo. Vėliau valstybę ištikusios krizės buvo viso to pasekmės.

Kautasi ir jūrose

1609 metais siekiant pralaužti Dauguvos blokadą Jonas Karolis Chodkevičius bandė pulti Daugavgryvą, tačiau nesėkmingai, todėl nužygiavo į šiaurę, Pernu (dab. Estija) link. Tačiau ir ten netikėtai užklupti priešo nepavyko.

Sužinojęs, kad iš Talino vykstantis švedų pastiprinimas yra jau mažiau nei už 50 kilometrų nuo Pernu, didysis etmonas įsakė pulti miesto įtvirtinimus, o pėstininkų trūkumą išsprendė tam panaudodamas nuo žirgų nusodintus husarus.

Nelengvo mūšio metu lietuviai neteko ~50 karių, tačiau buvo užimta Pernu tvirtovė su 100 patrankų bei uostas su 2 švedų karo bei keliais prekybiniais laivais.

Taip buvo užtikrintas saugus užnugaris, o miesto tvirtovėje buvusias patrankas didysis etmonas perkėlė į užgrobtus laivus ir suformavo flotilę.

Pernu mieste apsaugai palikus 200 karių įgulą, buvo nuspręsta esant palankiam vėjui su užgrobtais burlaiviais plaukti prie Daugavgryvos ir vėl bandyti pralaužti miesto blokadą.

Tačiau pakeliui sužinota, kad prie Salacgrivos sustojo švedų laivai, turėję užtikrinti pilną Rygos įlanką blokavimą.

Kadangi švedai nesitikėjo būti užpulti iš jūros pusės, jie sutelkė dėmesį laivų apsaugai uoste, sausumoje.

Didysis etmonas nusprendė, kad reikia pulti švedus su užgrobtais laivais, į juos susodinus pėstininkus. Taip pat nutarė, kad jiems padės padegamieji laivai (vad. branderiai), skirti greitai priplaukti prie priešo laivų ir juos padegti, susprogdinti.

Tai buvo labai pavojinga, tačiau tokia taktika pasiteisino. Naktį iš kovo 23 į 24 d. samdyti Livonijos jūreiviai su mažaisiais laivais sumaniai priplaukė prie netoli vienas kito dreifavusių miegančių švedų laivų ir juos padegė.

Du priešo laivai paskendo iškart, kitiems pavyko iš apsupties prasiveržti (du didieji užgrobti burlaiviai turėjo neleisti švedams pabėgti).

Tuo tarpu legendinis Olyvos mūšis jau buvo visiškai kito lygio. Čia iš abiejų pusių susitiko milžiniški karo laivai – galeonai, o Abiejų Tautų Respublikos flotilei vadovavo olandų samdiniai – to meto laivybos profesionalai.

Abiejų Tautų Respublikos laivyno vėliava

Iš kur Abiejų Tautų Respublika turėjo tokius didelius karo laivus?

Laivai karaliaus Zigmanto Vazos įsakymu buvo statomi pagal škotų inžinieriaus James Murray parengtus brėžinius Pucko laivų statykloje, netoli Gdansko, Lenkijoje. Kadangi Gdanskas buvo pirklių miestas, jis, bijodamas užsitraukti švedų rūstybę, norėjo išlikti neutralus ir nesivelti į karus.Abiejų Tautų Respublikoje iki tol nebuvo aukštos kvalifikacijos jūrininkų bei kapitonų, galinčių kautis su senas jūreivystės tradicijas turinčiais švedais, todėl ir laivų įgulos, ir kapitonai, ir admirolas buvo olandų samdiniai, kovęsi po Respublikos vėliava.

Vienas iš didžiausių Respublikos karo laivų  400 tonų Ritter Sankt Georg („Šv. Jurgis“)  buvo baigtas ir nuleistas į vandenį 1627 m. Jis buvo apginkluotas 31 patranka. Jame įsikūrė admirolu paskirtas nuo 1608 m. Gdanske gyvenęs olandas Arend Dijkmann (1572–1627).

Kitam tokio pat dydžio bei talpos laivui (König David  – „Karalius Dovydas“) Olyvos mūšio metu vadovavo kontradmirolu paskirtas pats škotų laivų konstruktorius James Murray.

Likusieji Abiejų Tautų Respublikos flotilės laivai buvo kiek mažesni, jų dydis vyravo nuo 300 t. bei 20 patrankų (Fliegender Hirsch – „Skraidantis elnias“) iki 120 t. ir 10 patrankų (Gelber Löwe „Geltonasis liūtas“).

Panašaus dydžio ir kovinės galios Olyvos mūšyje buvo ir šeši švedų karo laivai, pavadinti Papūga, Pelikanu, Tigru, Vienaragiu, Saule bei Mėnuliu, jiems vadovavo admirolas Nils Stiernsköld.

Švedams pradėjus blokuoti Gdansko uostą ženkliai sumažėjo per jį vykusi Abiejų Tautų Respublikos prekyba, o ir patys pirkliai netekdavo pelno. Todėl buvo nuspręsta į Gdanską pasiųsti karo laivus ir išvaikyti šešis uostą blokavusius švedų laivus.

Mūšio Eiga

Olyvos mūšis prasidėjo, kuomet 1627 m. lapkričio 28d. iš Helos pusiasalio į pietus, link Gdansko plaukusius šešis švedų laivus pasitiko iš Gdansko uosto išplaukę Abiejų Tautų Respublikos laivai.

Kadangi laivų mūšis įvyko į šiaurę nuo Gdansko, netoli Olyvos kaimo buvusio pakrantėje, jo vardu ir buvo pavadintas.

Mūšio pradžioje ATR flagmanas „Šv. Jurgis“ palaikomas mažesnio laivo „Meerweib“ užpuolė ir pėstininkų pagalba užėmė švedų flagmaną „Tigern“.

Tuo tarpu mažesnis ir greitesnis ATR galeonas „Meerman“ užpuolė kur kas didesnį ir lėtesnį švedų flagmaną „Solen“. Šio kapitonas buvo priverstas laivą susprogdinti, kad jis neatitektų priešui. Likusiems keturiems švedų laivams pavyko pasprukti.

Abiejų Tautų Respublika mūšyje turėjo kiekybinę persvarą – ji turėjo net 10 didelių karo laivų, padalintų į dvi eskadras po 5, bei daugiau pėstininkų, buvusių laivuose. Švedų laivų buvo tik 6. tačiau pergalė nebuvo lengva, patirta nuostolių. švedai prarado 304 jūreivius, Abiejų Tautų Respublika – 47. Taip pat žuvo abiejų besikovusių pusių admirolai.

Admirolui A. Dijkmann tai buvo pirmas ir paskutinis didesnis jūrų mūšis. Jis žuvo jau perėmus „Tigern“, kuomet patrankos sviedinys, manoma, paleistas iš švedų Galeono Pelikanen jam nutraukė kojas. Admirolas gruodžio 2 d. iškilmingai palaidotas Gdanske, Šv. Marijos bažnyčioje.

Po metų, 1628 m. buvo paskandintas galeonas “Šv. Jurgis”, o vėliau ir kiti laivai. Neilgai trukus, po Stumsdorfo paliaubų (1635 m.) Abiejų Tautų Respublikos laivynas nustojo gyvuoti.

Nesugebėjusi sukurti stipraus karo laivyno Abiejų Tautų Respublika buvo išstumta iš kovos dėl dominavimo Baltijos jūroje, o tai prisidėjo prie vėlesnių nesėkmių ir pačios valstybės žlugimo.

Straipsnis 2020 01 11 buvo publikuotas naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

 

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys

Komentuok su Facebook paskyra!

sarunas

sarunas