Senovinį Petros miestą Jordanijoje dauguma gerai žinome. Tačiau, apie antrąjį pagal dydį nabatėjų miestą su labai panašiais statiniais, esantį Saudo Arabijos dykumose, dauguma nėra nėra net girdėję. Ši vieta tik nesenai tapo žinoma turistams. Jų čia dar nedaug, žinant Saudo Arabijos turizmo politikos specifiką – turistinių vizų išdavimas ne musulmonams komplikuotas.
Petra nabatėjų genčių sostinė buvo dar VII amžiuje prieš Kristų. 106 metais Nabatėjų karalystę nukariavo imperatorius Trajanas ir teritorija buvo įjungta į Romos imperiją, kaip Arabijos provincija.
Apie nabatėjus šiandien žinoma gana nedaug: jie buvo klajokliai ir Petroje įsikūrė tik dėl puikios miesto geografinės padėties.
Petros gyventojai kontroliavo pagrindinius prekybinius kelius, kuriais buvo gabenami indiški prieskoniai, arabiški smilkalai, mira ir šilkas iš Kinijos, Indijos į Arabiją, Egiptą bei Viduržemio jūros regioną.
Antrasis pagal dydį nabatėjų miestas buvo Hegra, nuo Petros nutolęs per 500 kilometrų, dabar esantis Saudo Arabijos teritorijoje. Hegra jį vadino senovės romėnai, tačiau nuo Osmanų imperijos laikų iki dabar ši vieta vadinama Mada’in Saleh.
Miestas nunyko ir apleistas maždaug penktame mūsų eros amžiuje – nuo tada didesnė jo dalis buvo ir vis dar tebėra užpustyta smėliu. Uolose iškirsto miesto pastatai stulbinamai gerai išsilaikę, netgi žymiai geriau nei pačioje Petroje, o Mada’in Saleh, kaip ir Petra yra įtraukta Unesco į pasaulio paveldo sąrašą.
Dėl savo nuošalumo uolose iškirsti pastatai yra apleisti ir itin retai lankomi turistų, Patys arabai čia vykti nežada, nes jų manymu, ši vieta buvo prakeikta, kadangi kalnų dievą Dušarą garbinę nabatėjai atsisakė priimti islamą.
Kodėl Madain Saleh miestas išliko nepakitęs?
Taip nutiko būtent dėl dėl sauso Saudo Arabijos dykumų klimato ir aišku, turistų srautų nebuvimo. Tuo tarpu Petroje, smiltainyje iškirsti fasadai pamažu yra – jie buvo ir yra veikiami kritulių, kurie Saudo Arabijoje iškrinta kur kas rečiau.
Nabatėjų kruopštumas atsiskleidžia žvelgiant į kruopščiai smiltainio uolose iškirstus fasadus, erelius, grifus ir sfinksus jau nekalbant apie sudėtingus įrašus.
O pats uolose iškirstų fasadų architektūrinis stilius yra unikali senovės pasaulio kultūrų architektūrinių elementų samplaika – fasaduose susimaišė Graikiškas-Romėniškas stilius (triglifai, portikai ir kapiteliai), o laiptuotos struktūros fasadų viršuje yra būdingos mesopotamijai.
Mieste buvo aptiktas didelis miesto elito nekropolis, su daugiau kaip 111 puošnių kapų. Ant kai kurių yra užrašai, aprašantys ten palaidotuosius.
Nabatėjai nepaliko išsamios rašytinės istorijos, todėl šie tekstai yra išskirtiniai vertingi. Užrašai smiltainyje buvo parašyti aramėjų kalba, (ši senovės semitų kalba anuomet vyravo Artimuosiuose Rytuose, buvo lingua franca, ja kalbėjo ir Jėzus Kristus).
Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!
Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.
Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys
Taip pat skaitykite:
#3 Amerika iki Kolumbo ir ne tik. Quimbaya indėnų aukso lobis – vienas didžiausių pietų Amerikoje!
#5 Amerika iki Kolumbo ir ne tik. Kokias senovės paslaptis saugo Ekvadoras ir ką jame bando rasti archeologai?
Archeologinė ekspedicija Ukrainoje
Kaip beveik šimtmetį trukęs karas Nyderlandams padėjo tapti pasauline prekybos sostine?
Venecija – karinga pirklių valstybė
#7 Amerika iki Kolumbo ir ne tik. Ko Amazonės džiunglėse ieškojo Persis Fosetas?
Daktaras Ferlini – piramidžių sprogdintojas
LDK husarų ietys – ginklas padėjęs iškovoti daug pergalių
