Posakį “Nekišk savo trigrašio, kur nereikia” arba “Ir eina, visur savo trigrašį kišdamas” žinome visi. Tačiau kaip ir kada jis atsirado? Trigrašis (lenk. trojak) kadaise buvo populiari sidabrinė, o vėliau ir varinė trijų grašių vertės moneta, apyvartoje naudota nuo Žygimanto Augusto laikų iki pat 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Skaityti toliau
Lietuvos istorija
Titas Livijus Buratinis ir jo infliaciniai šilingai
XVII a. vidurys Abiejų Tautų Respublikai buvo ypatingai sunkus – keletą dešimtmečių, nuo pat Zigmanto Vazos laikų vykdyta rytų politika galima sakyti užprogramavo neišvengiamą Abiejų Tautų Respublikos žlugimą – vadinamąjį „Tvaną“ (1654 – 1667 m.), kuomet Švedijos bei Maskvos kariuomenės užpuolė ir pasidalino mūsų buvusią valstybę. Kad išsigelbėti iš krizės ir milžiniškų skolų, imtasi nepilnaverčių, varinių – kreditinių monetų kaldinimo. Daug kas į šias monetas ir šiandien žiūri su panieka, tačiau visgi tai buvo geras sprendimas – beveik milijardo tiražu kaldintos monetos išgelbėjo valstybę. Skaityti toliau
LDK husarų ietys – ginklas padėjęs iškovoti daug pergalių
XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, dar prie Žygimanto Augusto atsiradę husarų daliniai tapo legenda ir buvusios Lietuvos-Lenkijos valstybės simboliu ir neatskiriama Radvilų kariuomenės dalimi – 1567 metais iš 4800 LDK didikų parengtų raitelių net 2000 buvo husarai, o 1576 m. LDK -Lenkijos valdovu tapus Steponui Batorui, buvo vykdoma kavalerijos reforma. Tuomet įvyko šių dalinių pakilimas, husarai įgavo savo tikrąjį pavidalą – tapo sunkiąja kavalerija ir tikrąja to žodžio prasme įgijo sparnus. Skaityti toliau
Pamiršta pergalė prie Olyvos: kaip XVII a. pradžioje jūrų mūšyje ATR laivynas sumušė švedus
Šiandien sunkoka įsivaizduoti didelius Abiejų Tautų Respublikos galeonus – karinius laivus, Baltijos jūroje besikaunančius su švedais, tačiau ir mūsų istorijoje buvo jūrų mūšių ir pergalių – turėjome ne ką prastesnius karo laivus nei britų ar švedų, o Respublikos flotilė 1627 m. lapkričio 28 d. nugalėjo švedus jūrų mūšyje prie Olyvos.
Didysis 1710 m. maras Lietuvoje: kaip kilo ši baisi epidemija ir kaip žmonės su ja kovojo?
Nuo XV a. iki XVIII a. mūsų šalies teritorijoje buvo 22 maro epidemijos, epidemijos ištikdavo kas 7-8 metus. Tačiau daugiausia aukų nusinešė didžiuoju maru vadinamas 1710–1711 m. ligos protrūkis visiškai pasibaigė tik 1717-aisiais. Anuomet išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Liko apleisti kaimai, kadangi žmonės nespėdavo lavonų palaidoti, jie tiesiog gulėdavo namuose, gatvėse. Mėnesį laiko nebuvo leidžiama įeiti į mirusiojo trobą, dažniausiai apleisti namai bijant užkrato buvo sudeginami.
