Viduramžiais, XII-XIII a. Centrinės ir Šiaurės Italijos miestuose – Sienoje, Pisoje, Florencijoje, San Džiminjano, Bolonijoje ir kt. iškilo dešimtys dangoraižius primenančių bokštų, kartais siekusių ir daugiau nei 100 metrų. Šiandien jų likę tik vienas kitas, o daugiausia San Džiminjano (San Giminagno) miestelyje. Iš pirmo žvilgsnio, statyti tokio aukščio bokštus atrodytų beprotybė. Kam žmonės juos statė, kokia buvo jų paskirtis?
Antroji Petra – Saudo Arabijoje
Senovinį Petros miestą Jordanijoje dauguma gerai žinome. Tačiau, apie antrąjį pagal dydį nabatėjų miestą su labai panašiais statiniais, esantį Saudo Arabijos dykumose, dauguma nėra nėra net girdėję. Ši vieta tik nesenai tapo žinoma turistams. Jų čia dar nedaug, žinant Saudo Arabijos turizmo politikos specifiką – turistinių vizų išdavimas ne musulmonams komplikuotas.
Fuggeriai – Augsburgo bankininkų dinastija
Fugeriai (Fugger) – Augsburgo bankininkų ir pirklių dinastija, korporacijų ir magnatų pradininkai. Giminės pradininku laikomas Švabijos audėjas Hansas Fugeris iš Grabeno kuomet per dukterų vedybas įgijo Augsburgo piliečio teises, ir tapo audėjų gildijos komiteto nariu. Tuomet jis išplėtojo prekybą audiniais Vokietijos vidurio pietuose. XV a. giminė skilo į dvi atšakas, kurios viena herbe turėjo elnią, kita – leliją. Fugeriai perėmė dalį Florencijos Medičių galios, įtakos bei turtų Europoje, kadangi pastarosios giminės įtaka jau buvo pradėjusi slopti. Skaityti toliau
Kaip ir kada atsirado populiarus posakis “Nekišk savo trigrašio, kur nereikia”?
Posakį “Nekišk savo trigrašio, kur nereikia” arba “Ir eina, visur savo trigrašį kišdamas” žinome visi. Tačiau kaip ir kada jis atsirado? Trigrašis (lenk. trojak) kadaise buvo populiari sidabrinė, o vėliau ir varinė trijų grašių vertės moneta, apyvartoje naudota nuo Žygimanto Augusto laikų iki pat 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Skaityti toliau
Antspaudas – prabangus LDK kilmingųjų tapatybės ženklas
Antspaudai kaip galios ir valdžios simbolis naudoti nuo antikos laikų – juos naudojo kilmingieji, kurie išskirtiniais raštais išraižytais antspaudais papuošdavo svarbius dokumentus, sandorius bei korespondenciją taip patvirtindami ten esančios informacijos tikrumą. Tai ir buvo tikrasis kilmingo žmogaus parašas, kadangi daugumai žmonių, kurie buvo mažai raštingi arba visai beraščiai (netgi aukščiausiuose to meto visuomenės sluoksniuose), suprasti vaizdinių kalbą buvo kur kas paprasčiau nei tikrąjį, rašalu užrašytą tekstą, o parašas atlikdavo tik papildomą patvirtinimo funkciją. Skaityti toliau
