XVII a. vidurys Abiejų Tautų Respublikai buvo ypatingai sunkus – keletą dešimtmečių, nuo pat Zigmanto Vazos laikų vykdyta rytų politika galima sakyti užprogramavo neišvengiamą Abiejų Tautų Respublikos žlugimą – vadinamąjį „Tvaną“ (1654 – 1667 m.), kuomet Švedijos bei Maskvos kariuomenės užpuolė ir pasidalino mūsų buvusią valstybę. Kad išsigelbėti iš krizės ir milžiniškų skolų, imtasi nepilnaverčių, varinių – kreditinių monetų kaldinimo. Daug kas į šias monetas ir šiandien žiūri su panieka, tačiau visgi tai buvo geras sprendimas – beveik milijardo tiražu kaldintos monetos išgelbėjo valstybę. Skaityti toliau
Viduramžiai – LDK – ATR
LDK husarų ietys – ginklas padėjęs iškovoti daug pergalių
XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, dar prie Žygimanto Augusto atsiradę husarų daliniai tapo legenda ir buvusios Lietuvos-Lenkijos valstybės simboliu ir neatskiriama Radvilų kariuomenės dalimi – 1567 metais iš 4800 LDK didikų parengtų raitelių net 2000 buvo husarai, o 1576 m. LDK -Lenkijos valdovu tapus Steponui Batorui, buvo vykdoma kavalerijos reforma. Tuomet įvyko šių dalinių pakilimas, husarai įgavo savo tikrąjį pavidalą – tapo sunkiąja kavalerija ir tikrąja to žodžio prasme įgijo sparnus. Skaityti toliau
Pamiršta pergalė prie Olyvos: kaip XVII a. pradžioje jūrų mūšyje ATR laivynas sumušė švedus
Šiandien sunkoka įsivaizduoti didelius Abiejų Tautų Respublikos galeonus – karinius laivus, Baltijos jūroje besikaunančius su švedais, tačiau ir mūsų istorijoje buvo jūrų mūšių ir pergalių – turėjome ne ką prastesnius karo laivus nei britų ar švedų, o Respublikos flotilė 1627 m. lapkričio 28 d. nugalėjo švedus jūrų mūšyje prie Olyvos.
Didysis 1710 m. maras Lietuvoje: kaip kilo ši baisi epidemija ir kaip žmonės su ja kovojo?
Nuo XV a. iki XVIII a. mūsų šalies teritorijoje buvo 22 maro epidemijos, epidemijos ištikdavo kas 7-8 metus. Tačiau daugiausia aukų nusinešė didžiuoju maru vadinamas 1710–1711 m. ligos protrūkis visiškai pasibaigė tik 1717-aisiais. Anuomet išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Liko apleisti kaimai, kadangi žmonės nespėdavo lavonų palaidoti, jie tiesiog gulėdavo namuose, gatvėse. Mėnesį laiko nebuvo leidžiama įeiti į mirusiojo trobą, dažniausiai apleisti namai bijant užkrato buvo sudeginami.
1# Įdomieji viduramžiai. Kodėl viduramžių knygose riteriai dažnai buvo vaizduojami besikaunantys su sraigėmis?
Žvelgdami į įvairias XIII-XIV a. vakarų Europos rankraštines knygas, dažnai greta knygos teksto randame ir įvairias perrašinėtojo pastabas ar paraštėse esančias iliustracijas. Tokiuose piešiniuose vienas labai keistas siužetas pasikartoja dažniau nei kiti – tai drąsus riteris su šarvais, pasiruošęs kautis su… sraige. Pavyzdį matote ir nuotraukoje aukščiau. Kodėl tokio tipo piešinių siužetai buvo dažni vakarų Europos rankraštinėse knygose?
