Kaip nuvalyti senovines monetas? Monetų valymo patirtys ir patarimai

Pradedantiems kolekcininkams dažnai kyla klausimas, kaip teisingai nuvalyti monetas, ir ar išvis jas reikia valyti? Kada geriau to visai nedaryti? Šiame tekste trumpai aprašiau pagrindinius gerus ir blogus monetų valymo būdus, jų trūkumus bei privalumus. Tai tekstas su bendra informacija pradedančiajam, kuris toliau domėsis pats.

Monetų valymo filosofija:

  • Jeigu moneta turi vos kelis taškelius vario oksidų, gerai pamastykite ar tikrai verta ją valyti iki blizgesio, nes greičiausiai vėliau jos nebeparduosite už tą kaina, už kurią ją pirkote – numizmatai vertina monetas su natūralia patina (natūraliomis apnašomis)!
  • Mintį, kad nešvarią monetą būtinai reikia nuvalyti, turite pamiršti. Iki blizgesio nušveista moneta nėra kolekcijos puošmena! 
  • Kiekvienai monetai bei kiekvienam korozijos židiniui valyti skirtingos priemonės. Trumpiau tariant kas tinka valyti vienai, netinka kitai!
  • Už valymo pasekmes atsakingi tik jūs patys – visko išmoksite tik patys bandydami, tačiau ir sugadindami menkavertes ir blogos būklės monetas. Geriausia pradėti mokytis – nuo šiuolaikinių monetų ar sovietinių kapeikų!

Esminės taisyklės:

  • Geriau nevalyti skirtingų metalų monetų viename valymo skystyje, o valymui naudoti plastikinius indelius, monetos iš cheminio valymo skysčio neišiminėti metaliniu pincetu.
  • Prieš perkant reikia atkreipti dėmesį, kad dauguma monetų valymo skysčių, pavyzdžiui Leuchturm ar Renaisance, yra skirti tik tam tikro metalo valymui, o ne visiems – chemikalas, kuris nekenkia vienai monetai, gali pakenkti kitai.
  • Po valymo proceso monetas  rekomenduotina kuriam laikui pamerkti į distiliuotą vandenį, tam kad išsiplautų cheminių medžiagų likučiai.
  • Po monetų valymo dažnai reikalingas ir konservavimo procesas. Apie tai – kitame tekste.

Sidabras

Sidabro monetos su gražia patina vertinamos labiau nei nuvalytos – dažnai gyvenimo mačiusi moneta yra vertingesnė nei naujai nublizginta. Tačiau jei moneta visai pažaliavusi, pasidengusi vario oksidais (moneta nėra gryno sidabro, tačiau su vario priemaišomis), ją valyti reikėtų, tačiau pirmiau svarbu įvertinti jos būklę bei sidabro prabą. Pradžiai sidabrines monetas reikėtų savaitei pamerkti į distiliuotą vandenį, patikrinti – patrinti su švelniu skudurėliu ir tikėtis, kad oksidai ištirps. Jei monetos praba yra palyginti aukšta, tarkime kaip smetoninių litų, tuomet galima naudoti neagresyvius, monetoms valyti pritaikytus skysčius.

Kartais, kai sidabro monetose esančios korozijos neįveikia nei pakankamai švelni nei agresyvesnė chemija, tuomet galima išbandyti ir elektrolizę. Tuo tarpu viduramžių monetoms, kurios dažniausiai yra aukštos prabos sidabro, užtenka švelnaus valymo būdo – monetą įdedant į pomidoro skiltelę arba į tam pritaikytą monetų valymo skystį.

Šių monetų, išskyrus 1925 m. 5 litus, valyti nereikia – tokios jos net vertingesnės!

Nuo 1925 m. 5 litų žalumą pašalinti pavyko paprastai, pamirkius distiliuotame vandenyje kelias paras. Tokią ir kur kas didesnę vario oksidų žalumą bei kitas apnašas nuo sidabrinės monetos galima pašalinti pamerkus ją į amoniako tirpalą.

Kitų nuotraukoje esančių monetų nevaliau ir panašios būklės monetų valyti apskritai nerekomenduoju. Jų valymas sumažins vertę ar monetą visai sugadins. Taigi pasikartosiu – dažnai nevalytos monetos, su laiko apnašomis netgi vertingesnės.

Bilonas

Tai moneta, kurios nominali vertė viršija jos metalo vertę ir nukalimo išlaidas. Joje didesnė dalis vario, tačiau moneta visgi atrodo kaip sidabrinė, o sidabro praba joje itin žema. Valymas labai problematiškas, kai kurios iš jų dažniausiai net nevalomos. Tačiau jei visgi nusprendėte valyti, pirmiausia siūlau pamerktį į distiliuotą vandenį ir palikti kelioms dienoms ar savaitėms.

Iliustracija viršuje – reta 1831 m. sukilimo moneta (10 grašių), iliustracija apačioje – Karolio XI 1661 – 1662 m. biloniniai Rygos šilingai. Išmainiau visus šilingus į kapeikas, galvoju bus pasibandymui – tokios mažos prabos monetos itin jautrios – paprastai su švediškais šilingais labai nežaidžiama, nes vertės jos nelabai turi. Iš pradžių dvi dienas laikiau distiliuotame vandenyje, tada tiesiog įdėjau į pomidoro skiltelę kelioms dienoms – jis nuėmė žalumą.

Rezultatas tenkina – keletą dėsiu į albumą, kelios eis mainams. Pasibandykite – su pomidoru kur kas mažiau rizikos nei su chemija.

Jei iš po “sidabro” šviečiasi varis –  moneta stipriai pažeista korozijos ir daugiau valyti neverta. Jei per kartą pomidoras nenuėmė žalumos, tuomet reikia monetą apvalyti švelniu skudurėliu ir vėl dėti į naują, šviežesnę pomidoro skiltelę arba į kitą vietą dar nenaudotą vietą tame pačiame pomidore!

Bilonai taip pat valomi acto 10-15 % tirpalu, o profesionalūs numizmatai rekomenduoja naudoti triloną B (Etilendiamintetraacto rūgšties dinatrio druskos dihidratas), tačiau gauti jo yra problematiška, parduodamas didesniais kiekiais ir dažniausiai yra naudojamas akvariumų valymui. Pats nebandžiau, o yra ir kitų ne blogesnių priemonių kokybiškai nuvalyti monetas.

Kol kas sudėtingiausia monetų valymo patirtis – degę ir sulipę žemos prabos prūsiški 1757 m. šešiagrašiai. Kadangi tokios monetos tiesiog neturėjau albume ir labai norėjau jį papildyti, valymo procesui ir bandymams prireikė nemažai laiko.

Išsimainiau į pagraužtus variokus sendaikčių turguje – visgi kirbėjo viltis su jais kažin ką įdomaus nuveikti, surizikavau.

Štai ir rezultatas. Fridrycho II šešiagrašis, 1757 m.

  • Pradžiai, kad atskirti monetas, monetų masę padėjau į šaldiklį, o jau gerai sušalusią įmečiau į verdantį vandenį. Atlipo.
  • Tuomet žalumai pašalinti išbandžiau ir pomidorą ir kefyra, bei obuolių sultis. Nors su kitomis biloninėmis monetomis tai tikrai veiksmingos priemonės, tačiau šiuo atveju jos nepagelbėjo. 
  • Liko ruda korozija, kurios nebegraužė net rūgščios obuolių sultys, o biloninei monetai elektrolizė būtų greičiausiai mirtina. Tad surizikavau su chemija – pamerkiau į kalkių valiklio skystį. Rezultatą pastebėjau iškart, ištraukdavau, pavalydavau skudurėliu, dėdavau skystin vėl, traukdavau, plaudavau, keičiau skystį ir taip toliau kokias tris valandas. Svarbu monetos valiklyje neperlaikyti ir kartas nuo karto nugesinti rūgštį pamerkiant į sodos tirpalą. Galutinai koroziją nuvaliau tarp pirštų patrynęs su dantų pasta. Būdas perdaug agresyvus monetos atžvilgiu, todėl nepatarčiau jo imtis, išskyrus beviltiškus atvejus, kaip šis. 

Varis

Labai gražiai pagaminta Sibiro kapeikos kopija, su “autentiška” patina

Gražia ruda patina pasidengusioms varinėms monetoms valymas nereikalingas. O turinčios didesnę žalumą pamerkiamos kelioms savaitėms į distiliuotą vandenį, vėliau į ūkišką muilą (receptas labai paprastas, reikia plastikinio kibiriuko ar stiklainiuko, ir ūkiško muilo). Visą jį susmulkinti, sutarkuoti užpilti vandeniu ir sumesti monetas. Šis valymo būdas bene geriausias varinėms monetoms, tačiau reikalauja kantrybės – palikti monetas stiklainyje mažiausiai mėnesiui, kartais jei reikia ir keliems. Šis būdas išsaugo vertingąją monetos patiną ir nuvalo vario oksidus.

Taip pat neblogas būdas tirpdantis vario oksidus tačiau išsaugantis natūralią monetos patiną –  alyvuogių aliejus. Žalumą jis tirpdo kiek greičiau nei ūkinis muilas, moneta panardinama į indelį su aliejumi nuo kelių dienų iki savaitės, oksidus reguliariai pavalant mechaniniu būdu, pvz mediniu dantų krapštuku.

Kalbant apie specializuotus valymo skysčius, kaip pavyzdžiui Leuchturm, pamerkus monetą greičiausiai ji bus nuvalyta iki blizgesio ir natūrali patina neišliks. Kai kurie tuomet monetą patrina sieros tepalu, kuris suteikia dirbtinę patiną, tačiau tai jau pasityčiojimas iš monetų. Ir galiausiai, jei ant monetos yra graži patina, kuri sudaro įspūdį, kad moneta yra tikra, tai dar negarantuoja monetos originalumo! 

Auksas

Auksas dėl savo išskirtinių savybių savaime yra atsparus korozijai, tačiau auksinės monetos nėra visiškai auksinės – tam tikrą jų dalį visgi sudaro varis (Cariniai rubliai) arba sidabras (USA doleriai – 90% aukso, 3% sidabro ir 7% vario). Nors ant auksinių monetų vario oksidai pasitaiko gana retai, tačiau kartais būna. Kadangi monetos brangios, geriausia joms taikyti švelniausią valymą – pavyzdžiui dėti į pomidoro skiltelę arba specialų valymo skystį skirtą auksinėms monetoms.

 Aliuminis – Bronza, cinkas, geležis

1925 m. laidos smetoniški centai buvo pagaminti iš aliuminio – bronzos lydinio, kurio apnašas geriausia valyti monetų valymo skysčiu, tam tinka ir CocaCola, taip pat galima pamerkti į atitinkamai atskiestą acto ar citrinos rūgšties tirpalą. Šioms monetoms taip pat tinka elektrolizė. Tačiau jei monetos pažeistos rausvų korozijos duobučių, kaip pavyzdyje, joms jau nebepagelbėsime.

Tuo tarpu 1940 – 1945 m. iš cinko pagaminti Nacistinės Vokietijos pfeningai – praktiškai beveik nevalomi, kaip ir geležinės pirmojo pasaulinio karo ostkapeikos. Tačiau esant nežymiai korozijai, ją galima valyti buitinės chemijos pagalba, kalkių valiklio pagalba, kadangi šios monetos geležinės…

Tačiau monetoms valyti yra ir kitų būdų…

Šveitimas geležiniu šepečiu ar abrazyvais – juokinga ir graudu, tačiau taip istorines monetas nušveitė LNM restauratoriai, siekiant, kad jos gražiau blizgėtų ekspozicijoje. Jokiu būdu monetų negalima šveisti trintuku, geležiniu šepečiu ar švitriniu popieriumi, blizginti veiloku, žaliuoju akmenėliu! Tokių monetų vertė rinkoje būtų tik labai simbolinė, taip elgtis neišmintinga!

Valymas dantų pasta – Šis būdas nerekomenduotinas monetoms (palieka mikroskopinius įbrėžimus), tačiau tinkamas aukštos prabos sidabro dirbiniams, pavyzdžiui grandinėlėms, apyrankėms. Monetų taip valyti nerekomenduojama, nebent jos yra tokios būklės, kai jau nebėra ką prarasti. Jei moneta nebrangi ir gerokai buvusi apyvartoje kaip pavyzdžiui sovietinė kapeika ir labai jau norite to blizgesio, tai kodėl gi ne.

Virimas su soda – tai agresyvus būdas, tačiau jei negaila monetos ir apsvarstėte monetos sugadinimo riziką, siūlau išbandyti ir šį būdą. Kartais pavyksta ir labai gerai, kartais ne – išlenda duobutės. Didžiausias minusas – virimas sunaikina vario patiną.

Pavelo I  dvikapeikio valymu esu beveik patenkintas, nusivalė neblogai, tačiau neišsaugojau patinos. Kitiems nerekomenduočiau.

Elektrolizė – tai mažos prabos sidabro bei vario monetų žudikas. Varį visai sugraužia duobutėmis, taigi kažin ar verta taip išsidirbinėti. Aišku viskas priklauso ir nuo laikymo tirpale laiko ir nuo elektrolito kiekio. Visgi metodo neverta nurašyti – tikrai būna atvejų kai jis padeda. Elektrolizę geriausia naudoti smetoniniams 1925 m. centams bei juoduliu apkepusiems sidabriniams litams. Nuvalys ir neišardys iki atomų…

Valymas ultragarso vonelėse – tai profesionalus ir ekonomiškas valymo būdas (prietaiso kaina 25-40 eu), kurį daugiausiai naudoja juvelyrai. Tinkamas aukštos prabos monetoms bei juvelyriniams dirbiniams valyti. Žemos prabos ar bilonines monetas gali tiesiog “išardyti” iki atomų. Joms valyti yra kiti, aukščiau paminėti ir neagresyvūs būdai.

Mechaninis valymas

Įvairūs pagaliukai bei monetų valymo pieštukai, pavyzdžiui Crayon. Kol neišbandžiau, nerekomenduoju bandyti su brangesnėmis monetomis.

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys

 

 

Komentuok su Facebook paskyra!

sarunas

sarunas