#9 Amerika iki Kolumbo ir ne tik. Šuarų indėnai – garsieji galvų medžiotojai

Ekvadoro bei Peru džiunglėse, Maranjono upės baseine gyvenantys Šuarų (Jivaro) genties indėnai labiausiai žinomi dėl kraupaus ritualo kurio metu specialiu būdu džiovindavo žmonių galvas vadinamas tsantsa arba canca. Tai kraupus ir bene vienintelis pasaulyje tokio pobūdžio ritualas, kurio metu galvos būdavo sumažinamos net iki apelsino dydžio, išsaugant aukos veido bruožus.

Amazonės džiunglėse galvų džiovinimo praktika buvo įprasta ir tarp kitų indėnų genčių, pavyzdžiui agvarunai, ačuarai, vambisai, tačiau visgi šuarų džiovintos galvos pasaulyje tapo vienos žinomiausių.

Taip nutiko todėl, kad džiovintos galvos XIX – XX a. tapo geidžiami suvenyrai turtingesnių Europiečių kolekcijoms, o pagrindiniais trofėjinių galvų tiekėjais tapo šuarų gentys, kurioms europiečiai už galvas atsilygindavo ginklais, o tuomet šie organizuodavo genčių karus, kad galėtų prisirinkti trofėjų ir juos parduoti.

Vėliau pasaulio valstybėms pradėjus kovoti prieš šį reiškinį džiovintos galvos pradėtos gaminti iš beždžionių, tinginių ar kitų gyvūnų, o dabar Ekvadore, nuo ~1950 m. džiovintų galvų turėtojai yra baudžiami, tačiau visgi dažnai į tai, kaip ir į daugelį kitų dalykų Lotynų Amerikoje dar žiūrima pro pirštus, o džiovintas galvas žmonės tebekolekcionuoja net ir XXI amžiuje…

Maranjono upė, Peru.

Atokios buveinės  šuarams padėjo išlaikyti pirmykštį gyvenimo būdą

Nei ispanams nei Inkų imperijai nepavyko užvaldyti šuarų teritorijų buvusių selvoje (tropiniuose miškuose). 1490 m. bei 1527 m. indėnai atrėmė Inkų imperijos puolimus, o 1549 m. pirmą kartą susitiko su ispanais ir kurį laiką dar palaikė taikius prekybinius santykius, tačiau šiems pabandžius indėnus apmokestinti šuarai sukilo ir 1599 m. privertė ispanus atsitraukti. Nuo europiečių šuarai nenukentėjo taip smarkiai kaip kitos gentys, todėl išsaugojo pirmykštį savo gyvenimo būdą – gyveno ežerų ir upių pakrantėse, vertėsi medžiokle pučiamaisiais ginklais bei augalų rankiojimu, augino manijokus. Jie nekirpo plaukų ir puošėsi tukanų plunksnomis, bendruomenėse buvo paplitusi poligamija (dažniausiai dvi žmonos). Su dvasiomis bendraudavo šamanai, o pats tikėjimas buvo animistinis (tikėjimas, kad ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai, daiktai turi sielą).

Dar XX a. viduryje buvo kalbama, kad kai kurie ekvadoriečiai iš sudžiovintų galvų atpažindavo savo dingusius gimines, taip buvo atpažinta netgi keletas dingusių užsieniečių antropologų dirbusių šuarų teritorijose ir ieko nuostabaus – juk tik XIX a. pradžioje šios gentys pradėjo palaikyti ryšius su civilizacija ir didesnė dalis jų buvo evangelizuoti krikščionių misionierių.

Įprastai, su draugiškai su atvykėliais bendrauja tik tos šuarų gentys, kurios jau turėjo kontaktą su civilizacija. Kitos gentys anuomet pasitraukė gilyn į džiungles, ir yra nusiteikusios priešiškai tad susidūrimas su jomis geruoju nesibaigtų (kai kurios iš jų tebeegzistuoja ir šiandien).

Ritualas ir jo prasmė

Šie juodosios magijos ritualai gerokai senesni nei Amerikos atradimas. Sudėtinga pasakyti kada jie atsirado, tačiau labai tikėtina, kad galbūt pirmaisiais mūsų eros amžiais ir išliko net iki XX a. vidurio. Šuarai tikėjo, kad rituališkai apdirbus nukirstą priešo galvą ją turintis žmogus įgis papildomą sielą vadinamą arutam wakani, kuri užsiuvus burną ir akis siela trofėjinėje galvoje būdavo įkalinama ir valdoma naujojo jos savininko jo naudai – saugojo jį nuo priešiškų šamanų burtų, ligų ir mirties. Tačiau per keletą metų sielos galios nusilpdavo tad periodiškai vėl reikėdavo pasipildyti naujomis sielomis, taigi vėl buvo rituališkai žudoma. Dažnai taip elgtasi apsvaigus nuo haliucinogenų.

Siekiant sumažinti galvą ant kaklo padarius įpjovą oda su mėsa vienu judesiu buvo nulupama nuo kaukolės, vėliau į akiduobes įstatomos raudonos sėklos ir užsiuvami akių vokai. Burna tradiciškai buvo susegama trimis kaktusų ar palmių spygliais. Kad pašalinti riebalus iš mėsos, ji buvo verdama vandenyje, į kurį dėta tanino turinčių augalų (taninas – rauginė augalinė medžiaga, naudojama kailiams dirbti). Vėliau galvos oda buvo džiovinama prikimšus karštų akmenų ir smėlio, kad išlaikytų žmogaus galvos formą. Galiausiai, oda buvo įtrinama pelenais ir užsiuvamos lūpos – tikėta, kad tai apsaugos nuo mirusiojo galvoje esančios ir keršto trokštančios sielos (muisak), kuri pasprukti gali per burną ar akis. Galvai džiūstant, jos priekinė dalis deformuojasi smarkiai išsikišdama.

Vėliau trofėjinė galva dar buvo dekoruojama įvairiais karoliukais, o tokiu būdu sumažintos galvos kabintos prie diržo ties juosmeniu – trofėjais siekiant parodyti pasižymėjusio kario šaunumą (kuo daugiau tokių trofėjų turėjo karys, tuo labiau jis gerbiamas), tokiomis galvomis dažnai puoštasi prieš mūšį siekiant įbauginti priešą bei dėl jau minėtų ritualinių priežasčių.

Vienintelis vaizdo įrašas

Kraupų procesą vaizdo kamera pavyko užfiksuoti tik lenkų keliautojui ir dokumentikos kūrėjui Edmundui Bieliavskiui (Edmund Bielawski). Šis žmogus buvo unikali asmenybė – į pirmąją kelionę jis leidosi dar 1940-aisiais, tuomet keliavo po Afriką, paskui Pietų Ameriką. Antrojo pasaulinio karo metu jis įstojo į 1941 m. Škotijoje suformuotą lenkų 1 – ąją nepriklausomą parašiutinkų brigadą ir 1944 m. kartu su JAV kariuomene Arnheime dalyvavo garsiojoje oro desantininkų operacijoje “Market Garden”.

Po karo jis nebegrįžo į gimtąją Poznanę ir pasirinko emigraciją, keliavo po tolimus ir sunkiai pasiekiamus kraštus, kūrė dokumentinius filmus ir rašė kelionių straipsnius. Tačiau ankstesnės jo kelionės buvo nepalyginti su tuo ką jis planavo 1960 m. Keliautojas nusprendė pasiekti iki šiol netyrinėtus Amazonės intakus – iki tol dar niekas tiksliai nežinojo, kur iš tiesų prasideda Amazonės upė, nes pradžių buvo ne viena, o džiunglės visgi dar nebuvo pakankamai ištyrinėtos.

Ekspedicijos metu buvo filmuojamas dokumentinis filmas „Bezkresne horyzonty Amazonii“  ir kažkur, greičiausiai Peru – Ekvadoro pasienyje viename iš šuarų kaimų jiems pavyko nufilmuoti archaišką galvų džiovinimo ritualą. Ir tai buvo vienintelis su šiuo ritualu susijęs vaizdo įrašas, o E. Bieliavskis – vienintelis žmogus pasaulyje tokį ritualą užfiksavęs. Visgi, dėl vaizdo įrašo autentiškumo ginčijimasi, kadangi šeštajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje galvų džiovinimo ritualas jau buvo beveik išnykęs, kaip ir kanibalizmas Okeanijoje.

Šuarų daina susijusi su galvų džiovinimo ritualu.

https://www.youtube.com/watch?v=B3XCp8O-lTc

Naskos keramika

Trofėjinės galvos Naskos kultūroje

Apie dar vieną panašų trofėjinių galvų kultą Pietų Amerikoje žinome Naskos kultūroje (100 m. pr. Kr. – 800 po Kr.). Nors tai į gana nemažai į pietus nutolęs regionas, Naskos indėnai taip pat vertino trofėjines galvas įgytas po susirėmimų su kitomis gentimis. Nors šioje senovės kultūroje trofėjinės galvos nebuvo mažinamos, išimamos tik smegenys tačiau ne kaukolė ir per kaktoje padarytą skylę virve pririšamos prie pasižymėjusio kario juosmens. 1901 m. garsusis vokiečių archeologas Maksas Ulė (Max Uhle) pastebėjo, bendrą gana toli viena nuo kitos nutolusių genčių bruožą – tiek Naskoje tiek pas šuarus trofėjinėms galvoms būdavo užsiuvamos lupos bei akys, o tai reiškė tam tikrus bendrus pasaulėžiūrinius dalykus, kurie galėjo slypėti gilioje šio regiono praeityje bei siekti pirmuosius mūsų eros amžius

Ką su begalvių nelaimėlių kūnais darydavo šuarų indėnai neaišku, tačiau Naskoje jie būdavo tiesiog laidojami kapinynuose dykumų smėlyje, o galvos vietoje indėnai dėdavo specialiai pagamintus molio indus su veido bruožais.

Komentuok su Facebook paskyra!

sarunas

sarunas