7 iš pirmo žvilgsnio keisti įstatymai, kurie kadaise egzistavo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Pasaulyje yra daug keistų ir šiandien nebeaktualių, tačiau vis dar galiojančių senovinių įstatymų. Pavyzdžiui Anglijoje iki šiol dar galioja 1313 m. draudimas parlamento salėje pasirodyti su šarvais. Tokie įstatymai atsirasdavo ne šiaip sau – praeities įvykiai vertė žmones riboti nepageidaujamą veiklą, tačiau pasikeitus laikotarpiui, politinei aplinkai ir žmonių mąstymui jie tapo nebeaktualūs. Itin daug jų būta JAV, kur savo įstatymus turi kiekviena valstija. Pasenusiais įstatymais dažnai stengiamasi atsikratyti, tačiau dėl ilgų biurokratinių procedūrų tokių įstatymų panaikinimas užtrunka. Bet ar mūsų istorijoje taip pat buvo keistų ir savotiškai įdomių įstatymų, kurie šiandien mums keltų šypseną? Pasirodo, buvo.

Prieš 490 metų, 1529 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) įsigaliojo Pirmasis Lietuvos Statutas – reikšmingas mūsų kultūros paminklas. Jis buvo parengtas senovės rusėnų kalba, jį sudarė 13 skyrių (244 straipsniai), kurie aptarė LDK politinę santvarką, teismų sistemą, privačios nuosavybės teisę, baudžiamąją teisę bei baudžiamąjį procesą.

Statutas gerokai praplėtė bajorų teises, tačiau valdžia ir toliau buvo didžiojo kunigaikščio ir ponų rankose. Taip pat buvo pakeista teismų sistema ir įbaudžiavinti valstiečiai, o trečiasis statutas (1588 m.) galiojo net iki 1840 metų!

Lyginant su kitų to meto šalių įstatymais Pirmasis Lietuvos Statutas buvo tikrai pažangus, tačiau panagrinėję jame taip pat galime atrasti tam laikmečiui būdingų teisės normų, kurios šiandien atrodo keistos, o kai kurios šiandienos žmogui galbūt kels šypseną.

Tad susipažinkite su 7-iomis itin keistomis šiandieniniam žmogui Pirmojo Lietuvos Statuto normomis.

1.Dėl ginčų vakaro metu (7.23 str.)

„Taip pat, jei per kokį nors ginčą vakare kažkas užgesino žvakę ir kas nors, dalyvavęs tame kivirče, buvo sužeistas, bet nežinojo, kas jį sužeidė, teisiamas bus tas, kuris užgesino žvakę.“

Kitaip tariant, jei vakare kilo ginčas ir kažkas užgesino žvakę, tada už visas žaizdas, įvykusias tamsoje, buvo atsakingas asmuo, dėl kurio dingo šviesa.

Užgesinęs žvakę asmuo turėjo atlyginti nukentėjusiojo žalą už patirtus sužeidimus. Tik tuomet buvo galima ieškoti tikrojo įvykio kaltininko. Tiesa, panašus įstatymas minimas ir 1340 metų Prūsų Pamedės teisyne – seniausiame baltų genčių rašytinių paprotinių normų rinkinyje.

2.Dėl bado metu išvytų baudžiaunininkų (11.11 str.)

“Mes taip pat nusprendžiame: jei kas nors bado metu išvarė iš savo dvaro nelaisvus tarnus, nenorėdamas jų išlaikyti, o šie bado metu prasimaitino patys, tuomet jie nebegali būti būti nelaisvieji ir tampa laisvais”.

Įbaudžiavintos visuomenės dalies gyvenimą taip pat reglamentavo statutas. Šie žmonės praktiškai neturėjo jokių teisių, o žemesnio socialinio sluoksnio asmens nužudymas, skirtingai nei, pavyzdžiui, bajoro, net nebuvo baudžiamas mirtimi. Tačiau dvaro pareiga išmaitinti vadinamąją nelaisvąją dvaro šeimyną (duoti javų ir žemės ją dirbti) minima statute.

Taip pat buvo nurodyta, kaip nelaisvoji šeimyna, baudžiauninkai galėjo tapo laisvi – jei bado metu kažkas išvarė savo baudžiauninkus, o jie prasimaitino ir išgyveno, tai turėjo būti fiksuojama vietos valdžios institucijų, ir tuomet jie „amžinai turėjo būti laisvi“.

3.Dėl pasakymo: „Tu esi neteisėtas sūnus“ (3.12 str.)

Pagal statutą, jei kas nors kažkam pasakė: „Tu esi neteisėtas sūnus“, bet to negalėjo įrodyti, tuomet šmeižikas teisme buvo įpareigotas viešai paneigti savo šmeižtą ir atsiprašyti pasakydamas frazę: „Kai aš apie tave kalbėjau, jog tu esi negarbingos motinos ar neteisėto luomo sūnus, aš lojau ant tavęs kaip šuo“.

Kodėl taip buvo ir ką reiškia „neteisėtas sūnus“? Pavainikiais arba neteisėtais buvo laikomi vaikai, kurie gimė iš su vaiko tėvu nesusituokusios moters. Jie turėjo mažiau teisių, buvo žeminami ir diskriminuojami.

To meto valstybėje šeimos ir turto paveldėjimo klausimas taip pat buvo aštrus, nes nuo statuso tiesiogiai priklausė žmogaus galimybės valdyti žemę ir dalyvauti politiniame valstybės gyvenime, o nesantuokiniai vaikai turėjo teisinių apribojimų. Kadangi kilmė iš nedorų tėvų buvo didelė gėda, ir taip galėjo buvo kvestionuojama kilmingo žmogaus kilmė bei galimybės valdyti turtą, toks įžeidimas LDK visuomenėje buvo labai stiprus, todėl dažnai pasiekdavo teismus. Įrodyti tiesą buvo galima pasitelkiant bažnytines metrikas arba liudijantį dvasininką.  Yra žinoma, kad įrodžius kaltę nuteistieji šmeižtu turėjo eiti aplink miesto aikštę ir kitiems girdint garsiai ir daug kartų pripažinti, kad jie lojo kaip šunys. Šuns motyvas ir toks savęs pažeminimas, kaip bausmė yra žinomas iš kur kas senesnių laikų.

4.Dėl dokumentų ar antspaudų padirbinėjimo (1.5 str.)

„Jei kas nors padirbinėjo mūsų dokumentus ar antspaudus ar sąmoningai panaudojo padirbinius, jis turėtų būti sudegintas ant laužo.“

Vyriausybės dokumentų ar pinigų padirbinėjimas yra rimtas įstatymų pažeidimas, tačiau visgi stebina itin griežta bausmės forma. Tiesa, bausmė būti sudegintam LDK nebuvo retenybė – maždaug 30 procentų nuteistųjų mirties bausme būdavo sudeginami, tame tarpe ir už raganavimą.

5.Dėl riterystės pamokų priešo žemėse (3.8 str. )

„Didysis kunigaikštis leidžia visiems laisvai išvykti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokytis riterystės visose žemėse, išskyrus priešo žemes.“

Nors riterystė LDK ir buvo pavėluota, tačiau ji egzistavo, o labiausiai klestėjo Vytauto dvare. Iki maždaug 1500 m. LDK, kaip ir Vakarų Europoje, riterystės buvo mokomasi išvykus, viešint užsienio valdovų dvaruose.

Nors tokia riterystė, kokia ji buvo suvokiama viduramžiais, LDK po maždaug 1500 metų nunyko,  kovos meno mokymasis svetur išliko aktualu. Todėl Pirmąjąme Lietuvos Statute primenama  nesimokyti riterystės (kovos meno) priešų žemėse. Tačiau kokios tai šalys, konkrečiau nenurodoma.

6.Dėl bausmės už smūgį tėvui ar motinai (4.13 str.)

„Jei sūnus smogė tėvui ar jį įžeidė, ar tam tikru būdu jį ir pažemino, tėvas gali atimti iš tokio sūnaus paveldėjimą. <…> Motina daro tą patį; jei sūnus ar dukra įžeidė motiną, ji taip pat gali atimti iš jų palikimą dalį savo turto.“

Šiandien vaikų smurtas prieš tėvus neužtraukia tokios rimtos atsakomybės kaip tėvų smurtas prieš vaikus, tačiau XVI a. LDK visuomenei buvo svarbi šeimos hierarchija ir turto palikimas.

7.Apie merginas, kurios ištekės svetimose žemėse (4.9 str.)

1447 m. su Kazimiero privilegija LDK bajorai išsikovojo vadinamąją indigenato teisę – draudimą svetimšaliams įgyti žemę ir užimti valstybines pareigas LDK teritorijoje. Į tarnybą skiriami galėjo būti tik vietos kilmingieji.

Šalis vietos svetimšaliams nenorėjo užleisti ir vedybų keliu, todėl 1492 m. Aleksandro privilegija pakartojo, patvirtino ir išplėtė jau Kazimiero pripažintas bajorų teises ir privilegijas, taip pat papildė draudimu lietuvaites vedantiems svetimšaliams gauti valdų LDK teritorijoje.

Vėliau ši norma perėjo ir į Pirmąjį Lietuvos Statutą, kuris numatė, kad nuotakos turtas nuotakai ištekant svetur atitenka jos broliams ar seserims. Šie turi nuotakai sumokėti sumą, atitinkančią to turto kainą, o gauti pinigai buvo jaunosios kraitis.

„Ir jei ji neturėjo brolių ar seserų, o tik savo pusbrolius ar kai kuriuos kitus giminaičius, tada šie giminaičiai ar pusbroliai taip pat turėtų jai sumokėti už dvarus, kiek šie dvarai kainuos, <…> duoti šią sumą kaip kraitį, nes kitoms mergaitėms yra duodama kraitis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, – skelbė Lietuvos Statutas.

Straipsnis 2019 12 07 buvo publikuotas naujienų portale 15min.lt  (spausti čia)

 

Patinka? Tuomet pavaišink autorių puodeliu kavos!

Tekstų ruošimas, pakankamai kokybiško tinklalapio išlaikymas bei sisteminiai atnaujinimai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir lėšų. Viskas turi savo kainą, o įdomiosios istorijos tinklaraščio projektui vystyti ir auginti reikia ir JŪSŲ paramos.

Tai padaryti galite tik per Paypal, paspaudę ant mygtuko “Donate” arba Patreon platformoje paspaudę nuorodą  https://www.patreon.com/praeitiespaslaptys

Komentuok su Facebook paskyra!

sarunas

sarunas