1710 metų maras Lietuvoje. Priežastys ir pasekmės.

Nuo XV a. iki XVIII a. mūsų šalies teritorijoje buvo 22 maro epidemijos, epidemijos ištikdavo kas 7-8 metus. Tačiau daugiausia aukų nusinešė didžiuoju maru vadinamas 1710–1711 m. ligos protrūkis visiškai pasibaigė tik 1717-aisiais.

Anuomet išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Liko apleisti kaimai, kadangi žmonės nespėdavo lavonų palaidoti, jie tiesiog gulėdavo namuose, gatvėse. Mėnesį laiko nebuvo leidžiama įeiti į mirusiojo trobą, dažniausiai apleisti namai bijant užkrato buvo sudeginami.

Kodėl kilo epidemija?

Nors su šia liga žmonės susidurdavo net ir akmens amžiuje (skaityti čia), tačiau epidemijos labiausiai plisdavo žmonėms nusilpus, badaujant bei esant blogoms higienos sąlygoms bei vykstant karams. Nuo 1700 m. Abiejų Tautų Respubliką niokojo Šiaurės karas, o 1706 – 1708 m. kaimyninėje Prūsijoje užderėjo tik labai skurdūs derliai, vėliau 1708 – 1709 m.  žiema sunaikino pasėlius – žmonės pradėjo badauti ir valgyti kas įmanoma, net šunis, kates. Vasarą buvo sausros, o rudenį derliaus beveik neliko. Maras prasidėjo 1708 m. Prūsijos Mozūrijoje. 1709 m. sausio 4 d. liga pasiekė Pilupėnų parapiją kur kaip buvo pranešta, mirė 20 žmonių. Ligos protrūkio pradžioje dar buvo manoma, kad didelio mirtingumo priežastis badas.

Kariuomenės plėšdavo maisto išteklius, o nualinusios vieną teritoriją jos eidavo į kitą. Karinių dalinių judėjimas išsekinęs regioną sudarė sąlygas marui plisti. Švedai  1708 m. dar būdami užimtoje Saksonijoje, pastebėjo maro židinius Lenkijoje bei Rytprūsiuose, pradėjo mirti kariai. Tuomet buvo nuspręsta iš Saksonijos trauktis rytų kryptimi. Tačiau tikriausiai Karolio XII norus veržtis Poltavos link paskatino ir Mazepos kazokų žadėta parama bei ištekliai, ką rusų kariai likvidavo atskleidę sąmokslą.

Sergančiųjų maru namai buvo izoliuojami, prie jų statomi balti arba juodi kryžiai, į juos buvo draudžiama įžengti. Karantinui užtikrinti budėdavo kareiviai, šaudę į mėginančius išeiti, o nepranešusiems apie susirgusiuosius buvo atimamos piliečio teisės. Kaime susirgus vienam gyventojui, tų namų gyventojai buvo iškraustomi už kaimo į palapines, pakrūmes ar kitur, o namai nugriaunami, sudeginami,  lavonus laidodojo kuo greičiau, kapus apibarstydavo storu kalkių sluoksniu. Būdavo stengiamasi supilti didesnius kauburius žemių ant palaidotųjų, kad ilgam iš tolo būtų matoma, buvo statomi trys raudonais dažais pažymėti kryžiai, teritorija aptveriama akmenų tvora. Maro kapų būta visur, tik dabar mes daug vietų pamiršta, pasikeitusios nebeatpažįstamai ir mes nebežinome.

Didesnio supratimo apie ligą praeities žmonės tikriausiai neturėjo, tačiau  šį bei tą žinojo – buvo stengiamasi laikytis karantino, apriboti susibūrimai, prekymečiai ir turgūs. Venecijoje dar kryžiaus žygių metu jau buvo taikomas keturiasdešimties dienų karantinas laivams. LDK  situacija buvo itin sunkiai kontroliuojama.

Kaip kovota su maru?

Tačiau būdavo visko – yra užrašyta, kad paklaikę žmonės iškasdavo mirusiuosius nuo maro ir po tam tikrų apeigų lavonui nukirsdavo galvą. Maru susirgusiems uždėdavo ant burnos duonos gabalą, o sveikiesiems šį įmaišydavo į vagį, melsdavosi dievams, namus apsukdavo įvairiais raiščiais. Buvo tikima maro mergelės pasirodymu (baltai apsirengusi mergina kuriai pasirodžius prasidėdavo epidemija) – norint apsisaugoti  kaimą apardavo dvynių jaučių jungu arba stengdavosi per dieną suverpti ir išausti lininį rankšluostį ir jį užkabinti ant kaimo vartų, ar užkasti gyvą žmogų. Kas kaip susigalvodavo.

Maro gyditojų konsiliumas orui valyti siūlė deginti kadagio, ąžuolo arba uosio malkas, taip pat neturtingųjų namuose įsakyta deginti kadagio uogas, gyvulių nagus, ragus, odą, o turtingųjų namuose įsakyta deginti gintarą. Išeinant iš namų reikia išgerti šaukštą maro acto, arba kiek rūtų sunkos, arba duonos riekę, apdėtą rūtomis.

Iš bažnyčių pasipylė įsakai, nurodantys, jog jei gyventojai imsis tokių priemonių, jie bus traktuojami kaip savižudžiai, o šie tokiu baustinu būdu nusižengia ir prieš dievą, ir prieš žmones. Taip pat buvo traktuojami ir tie, kurie negeria jiems skirtų vaistų. Susirgus daugiau žmonių, prie kaimo buvo statoma sargyba. Kadangi anuomet visgi gyventa pakankamai tankiai, taip pat ir su gyvūliais trobose bei nesilaikant elementarios higienos, ligai plisti buvo visos sąlygos.

Prūsijoje

Manoma, kad 1710 m. rudenį (maro pikas būdavo vasaros pabaigoje) liga į Klaipėdą tikriausiai pasiekė per Lenkijos ir Vokietijos pirklių laivus. Tikriausiai iš Klaipėdos (Mėmelio) maras plito į Žemaitiją, o iš ten į Vilnių ir Gardiną kuris beveik visas išmirė.  Ir dar kiek toliau į rytus kol galiausiai sustojo.

Itin stipriai liga pasireiškė Ragainės apylinkėse, nesuveikė ir karantinas bei begalė kitų apribojimų. Buvo netgi įsakas karčiamose neimti pinigų iš nepažįstamų, o iš žinomų žmonių paėmus nuplauti.

Labiausiai Kentėjo Prūsijos –  Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskritys (vad. Lietuvos Provincija) bei Labguvos apskritis kurioje mirė daugiau nei 50% gyventojų, dauguma jų buvo Prūsijos lietuviai. LDK teritorijose sunkiausia situacija buvo Žemaitijoje.

Vilniuje

XVII a. ligoniais Vilniuje rūpinosi Šv.Juozapo ir Nikodemo brolija, vienijusi įvairių luomų žmones, o XVIII a. ir Šv.Roko brolija, Jėzuitai, kurių vien 1710 metais mirė 150. Vienuoliai ypač pasižymėjo 1710 m.  maro metu Vilniuje palaidoję apie 20 tūkst. aukų. Tačiau beslaugydami ir laidodami išmirė ir patys. Daug vienuolių užsikrėsdavo ir mirdavo, tappdavo savo ordino šviesuliais.

Vilniaus šv.Petro ir Povilo bažnyčioje kabo neseniai restauruotas anksčiau buvęs itin sunkiai apgadintas Pranciškaus Pelikano paveikslas – „Maras Vilniuje 1710 m.“ Švč. Mergelė Marija Maloningoji gina žmones nuo maro ir kitų negandų: laiko rankose perlaužtas Dievo rūstybės strėles“. Pagal nutapytą paveikslą Juozapas Perlis,  Ignas Karenga ir Pranciškus Pelikanas sukūrė graviūrą.

Graviūra „1710 metų maras Vilniuje“. 1799 m. atspaudė Juozapas Perlis pagal Pranciškaus Pelikano piešinį. Lietuvos dailės muziejus.

Freska šio paveikslo motyvais buvo ir ant galinės Šv. Jonų bažnyčios sienos, matomos Pilies gatvėje – 1759 m.  plokštę su freska įrengė Jokimas Liutauras Chreptavičius.  Aplink paminklinę lentą buvo nutapytos 1710 m. maro scenos, kurios vėliau, XVIII a. antroje pusėje renovuojant bažnyčią, buvo uždažytos. Manoma, kad freska po dažų sluoksniu gali būti išlikusi, tačiau atidengimo ir restauracijos kažkodėl nesiimama.

Chreptavičių šeimos epitafija įmūryta 1759 m. rytiniame bažnyčios frontone. Kairėje nuotrauka iš 1914 m. Jano Bulhako fotografijų albumo, dešinėje šių laikų nuotrauka.  Nukryžiuotajį tikriausiai sunaikino komunistai.

Padariniai

Genealogams ši tema pakankamai aktuali. Iki 1710 m. maro gyvenusiųjų žmonių duomenis galima aptikti dvarų inventoriuose,  tačiau vėliau jau randasi  ir bažnyčių metrikos. Dažnas atvejis, kai ties paskutinio maro laikotarpiu genealoginės paieškos ir nutrūksta nebeatrandant tolimesnių sąsajų, dvarų inventoriuose. Tuomet daromos prielaidos, kad ieškomi protėviai galėjo būti atkeldinti iš rytinių LDK žemių. Išmirus dviems trečdaliams LDK gyventojų ligos nusiaubtos teritorijos greit neatsigavo ir net XVIII a. antros pusės, t.y. 50-80 metų po epidemijos dar buvo atkuriami kaimai, atkeliami naujakuriai.

Su iš rytinių LDK žemių atkeldintais naujakuriais mūsų krašte atsirado ir nauji vietovardžiai, senieji buvusių gyventojų kaimams duoti pavadinimai buvo pamiršti ir liko tik dvarų inventorių knygose.  Pavyzdžiui – buvo Mantinai, tapo Bajorais (Ignalinos r.) II, buvo Mikštai, tapo Garbšiais (Ignalinos r.), Buvo Perveniai, tapo Laučiūniške (Ignalinos r.,vienas iš mano protėvių kaimų atkurtas ~1760 metais). Taip pat keitėsi ir tose apylinkėse esantys  Mančiai – viensėdis atkurtas jau kaip Nykiškė (Ignalinos r.), net 1839 m.

Čia paminėjau kelių Ignalinos rajono kaimų, kurių praeitimi domiuosi pavadinimų kaitą, tačiau šis procesas vyko ir visoje LDK.  Apie 1725 m. buvo sudaryti Vilniaus vyskupijos gyvenamų vietovių sąrašai siekiant patvirtinti parapijų ribas, tačiau kiek žinoma, teritorijoje vyravo dykros, žemė nebebuvo dirbama, nes nebuvo kam ją dirbti, išlikę buvo tik pavieniai kaimai, O Ažvinčių dvaro valdose liko daugiausiai 5-10 apgyvendintų sodybų.

Kalbant apie Prūsiją, pvz. lietuviškose Prūsijos teritorijose tušti liko apie 10,834 ūkių bei 900,000 ha nedirbamos žemės. Norėdamas atgaivinti krašto žemės ūkį, karalius Fridrichas Vilhelmas I pakvietė naujakurius iš Olandijos, Šveicarijos, Prancūzijos. Į Prūsiją atsikėlė ir Zalcburgo liuteronai, kurie iš Austrijos-Vengrijos imperijos buvo išvaryti dėl savo tikėjimo.

Po maro bandydamas gaivinti valstybę Augustas III-čiasis pasirašė nemažai privilegijų naujiems miesteliams kurti bei vystyti, į vakarines LDK žemes bei miestus kvietė žydus, nes jau nebebuvo kam mokėti mokesčių. Taigi išmirusių katalikų vietą miestuose užėmė žydai, kaimuose – iš rytinių LDK teritorijų atkeldinti valstiečiai. 1808 m. balandžio 23 d. caro valdžios instrukcijoje dvarų revizoriams sakoma: „Jei kur yra pakankamai žemės, o šeimose maža darbininkų, kitose gi perdaug, kad žemė nestovėtų tuščia, paskirstyti ją kiek galima lygiau“.

Šaltiniai:

http://naujienos.vu.lt/juodoji-mirtis-maro-uzkratas-europa-pasieke-dar-akmens-amziuje/

http://www.liuteronai.lt/Parapijos/Sakiu-parapija/Naujienos/Didziojo-Maro-300-uju-metiniu-minejimas

https://www.limis.lt/detali-paieska/perziura/-/exhibit/preview/20000006248064?s_id=0EpKaL4YvLR2H97Z&s_ind=15&valuable_type=EKSPONATAS

http://www.silaine.lt/2010/2010-11-24/maras-10-11-24.htm

Komentuok su Facebook paskyra

sarunas

sarunas