0

Paskutinis vokietijos puolimas. Kovos prie Balatono ežero

Pirmasis didesnis straipsnis šiame puslapyje apie daugumai tikriausiai mažai žinomus antrojo pasaulinio karo mūšius Vengrijos teritorijoje prie Balatono ežero. Tai buvo paskutinis tokio didelio masto Vokiečių kariuomenės puolimas antrajame  pasauliniame kare.

Lietuviškai apie tai neteko skaityti arba tik kelias nuotrupas taip ir sumasčiau apie tai parašyti, o tema karo istorijos mėgėjui pasirodė labai įdomi.

Puolimas prasidėjo Vengrijoje, rytų fronte, 1945 kovo 6 d. Pagrindiniai tikslai buvo susigrąžinti teritorijas Balatono ežero apylinkese, perimti paskutinių naftos atsargų kontrolę ir apsaugą  taip pat pasiekti Dunojų ir atsiimti Budapeštą  prarastą 1945 vasario 13 d. Šiai užduočiai buvo pasirinkta armijų grupė Pietūs tačiau ji jau nebeturėjo pakankamai karių puolimui todėl iš nepavykusio Ardėnų puolimo į Vengriją buvo perkelta 6-oji SS tankų armija. Sustiprinta ir papildyta ji išsiūsta ruoštis puolimui.  Vadovauti paskirtas Josef Dietrich.

Šeštąją SS tankų armiją sudarė ankstesnėse kovose gerokai nukentėjusios ir beveik per pus sumažėjusios vokiečių divizijos:

  • I-asis SS-tankų korpusas
  • II-asis SS-tankų korpusas
  • 1-oji SS tankų divizija „Leibstandarte Adolf Hitler
  • 2-oji SS tankų divizija „Das Reich
  • 3-oji SS tankų divizija „Totenkopf“ + kovos grupė iš vengrų 2-osios šarvuočių divizijos
  • 9-oji SS tankų divizija „Hohenstaufen
  • 12-oji SS tankų divizija „Hitlerjugend
  • 13 -oji SS kalnų divizija  „Handschar
  • 2-oji vermachto tankų armija
  • 6-oji vermachto tankų divizija  + Vengrų kavalerijos likučiai
  • vermachto 6-oji tankų armija  („Armeegruppe Balck„)
  • 232-oji vermachto tankų divizija
  • Vengrų 1-oji kalnų Brigada
  • vengrų 3-oji armija
  • vokiečių armijų grupės E likučiai

Taigi bendrai vokiečių pajėgas sudarė apie 465 tūkstančių karių bei maždaug 900 tankų ir šarvuoto transporto, apie 850 lėktuvų. Taip pat 1945 vasarį iš Italijos fronto į Vengriją perkelta 16-oji  SS Divizija „Reichsfurer„. Galima pastebėti, kad puolime dalyvavo daug SS divizijų.

Sovietų kariuomenę šiame regione sudarė  trečiasis Ukrainos frontas (vadas Fyodor Tolbukhin):

  • 4 – oji gvardijos armija
  • 6 ir 9 – oji gvardijos tankų armijos
  • 26, 27, 46, 57 armijos bei Bulgarijos pirmoji armija

Iš viso apie 431 000 tūkstančių karių, 168 tankai, 437 savaeigiai pabūklai

Pagal planus, generolo Dietricho 6-oji SS tankų armija ruošėsi puolimui tačiau sovietų žvalgyba jau žinojo, kad vokiečių armija kaupiama prie Balatono ežero. 6-oji SS tankų armija esanti Balatono šiaurėje turėjo pasukti į rytus ir sutriuškinti sovietų 27-ąją armiją bei pasiekti  Dunojų. Pasiekus upę viena dalis 6-osios SS tankų armijos turėjo pasukti į šiaurę,  pulti sovietų 6-ąją gvardijos tankų armiją ir pereiti Dunojaus Upę, kad atsiimtų Budapeštą (Miestas buvo prarastas dar 1945 m. vasario 13 d. jį užėmė antrasis Ukrainos frontas, ir paėmė apie 70000 belaisvių.) Kita dalis 6-osios SS tankų armijos turėjo pasukti į pietus ir pereiti Sio Kanalą esantį tarp Balatono ir Dunojaus kad sutiktų armijų grupės E likučius. Armijų grupė E turėjo pereiti per Mohačo miestą ir judėti į šiaurę, susitikti su 6-aja SS tankų armija. Jei kariuomenės dalims pavyktų susijungti jie apsuptų sovietų 26-ąją bei 57-ąją armijas.  2-oji tankų armija Balatono pietuose pultų prie Kapošvaro kur sulaikytų sovietų 57-ąją armiją. Trečioji Vengrijos armija turėtų ginti šiaurines apylinkes, bei  Budapešto vakarinę dalį. Žodžiu, sugalvojo gudrų planą tačiau net ir sėkmės atveju atsiėmus naftos bei kuro saugyklas karas testusi nebent keletą savaičių ilgiau.

VOKIEČIŲ PUOLIMAS

Kaip ir planuota, puolimas prasidėjo kovo 6 d. ir vyko labai intensyviai, nors puolimo pajėgų vokiečiams jau buvo likę nedaug, daug kas atitraukta iš vakarinio fronto ar Italijos, į vieną vietą čia buvo sukoncentruota tiek daug karinės technikos bei žmonių, į vieną kilometrą buvo sutelkta maždaug 50- 60 tankų. Galima sakyti kad kiekybinę persvarą čia jau turėjo vokiečiai. Tačiau kuro trūkumas bei žymiai gausesnė sovietų aviacija padarė savo.

Nepaisant blogų oro sąlygų, vokiečiams sekėsi netikėtai užklupti Sovietus. Trečiasis Ukrainos frontas patyrė didelių nuostolių. Vokiečiai pasiekė Dunojų. Po pagrindinės atakos, vokiečiai vykdė dar du puolimus: viena iš pietų Balatono  į Kapošvarą ir kitą nuo Balatono šiaurės iki Dravos upės. Mūšiuose patyrusi sovietų kariuomenė stipriai priešinosi. Vokiečiai praradę daug karių,  12 000 (nurodo vokiečiai) iki 27 000 (kaip nurodo rusai), taip pat apie 31 tanką (rusai nurodo net 500), bei maždaug apie 300 artilerijos pabūklų, kovo 15 d. vokietijos kariai buvo priversti sustabdyti puolimą. Dabar jau rašoma ir apie tai, jog sovietų žvalgyba puikiai žinojo kur bus sutelktas puolimas, tad jam atmušti neblogai pasirengė. Rusai vokiečių skaičių gerokai perdeda ir tikriausiai todėl, kad patys čia prarado itin daug karių, apie 32000, iš kurių apie 8400 žuvo.  Vokiečiai sustojo išsekus ištekliams, o sovietai čia jų turėjo į valias, ir žinojo, kad puolimas gali būti šiame regione, tačiau matant didelius nuostolius galima galvoti jog rusai buvo nepasiruošę tokiam dideliam puolimui atremti. Kaip ir ardėnuose,  puolimo pradžioje buvęs trumpas pasisekimas nacių vadams turėjo propagandinę reikšmę. Kovų metu divizija „Hohenstaufen“ pateko į apsuptį ir gynėsi net iki balandžio 6 d. kol dalinių likučiai prasiveržė iš apsupties. Kovos grupė E sutiko nuožmų 1-osios Bulgarijos armijos bei Jugoslavijos Tito partizanų pasipriešinimą ir jau nebepajėgė pasiekti  Mohačo, papildyti bei apsaugoti kuro atsargų.

Vokiečių puolimas

VOKIEČIŲ ATSITRAUKIMAS

Kovo 16 d. sovietai perėjo į puolimą ir stipriai kontratakavo. Per parą vokiečiai buvo priversti grįžti į tokias pozicijas kokios buvo kovo 5-6 dienomis. Kovo 22 d. didelių nuostolių patyrusios vokiečių pajėgos atsitraukė į ginybines pozicijas Vengrijoje. 1945 kovo 25 d. armijų grupė E prisijungė prie armijų grupės F likučių.

Vokiečių atsitraukimas

Nesibaigiant Sovietų puolimui vokiečių gynyba buvo pralaužta ir kovo 30 d.  trečiasis Ukrainos frontas jau pasiekė Austriją. Po pralaimėjimo prie Balatono balandžio 4 d.  6-toji SS tankų armija jau buvo atsitraukusi į Vieną ir ten ruošė ginybinius įtvirtinimus nuo miestą apsupusių sovietų. Vieną vokiečių kariuomenė prarado balandžio 13 d, o balandžio 15 d. Dietricho armijos likučiai prasiveržė pro apsuptį, bet Vienos šiaurėje vėl susidūrė su sovietų kariais.

Tarp balandžio 25d. ir  gegužės 4 d. 2-oji tankų armija įstrigo kruvinuose mūšiuose prie Nagikanišo, kuris garsėjo naftos perdirbimo gamyklomis. Bet atsargų vokiečiams perimti nepavyko.

Dietrichas su savo pajėgų likučiais atsiduria prie Bratislavos, o Hitleris manydamas, kad  tokiais teritorijų praradimais SS kariai jį išdavė ir neteko kovos dvasios įsako 1-osios SS tankų grenadierių divizijos „Leibstandarte Adolf Hitler“, taip pat „Totenkopf“ ir „Hitlerjugend“ kariams nusiimti savo vardinius rankų raiščius bei sustabdo  paaukštinimų galiojimą. Kaip žinoma Dietrichas neperdavė šio įsakymo kariams, tik informavo divizijų vadus pranešdamas, koks buvo paskutinis jų apdovanojimas už pastangas karo metais. Vėliau, 1945 gegužės 9 d. Dietrichas  su žmona, pasiduoda JAV vyresniajam seržantui – Herbertui Krausui iš JAV 36-osios pėstininkų divizijos  Kremse, į šiaurę nuo St. Pölteno  Austrijoje.

1-ajai SS tankų divizijai „Leibstandarte Adolf Hitler“ po Vienos praradimo buvo įsakyta vykti į Berlyną, Balandžio 23 d.  ten dalyvavo kovose, vadovavimą perimė SS brigadenfiureris Vilhelmas Monkė. Britams.  Po Hitlerio savižudybės du pulkai ~ 2000 vyrų prasiveržė pro apsuptį ir pasiekė amerikiečių karius prie Elbės. Dauguma divizijos karių buvo paimti i nelaisvę, daug nusižudė ,bet mažos grupelės pasiekė Elbę, kiti pasidavė amerikiečiams Ense.

,,Panther V ‘‘  tankas iš divizijos „Leibstandarte Adolf Hitler“

2-oji SS tankų divizija „Das Reich“ padėjo iš Prahos pabėgti nuo sovietų tūkstančiams civilių. Pasidavė amerikiečiams.

3-osios SS tanku divizijos „Totenkopf“ likučiai kovo 24 d. atsitraukinėjo iš Vienos į Čekoslovakiją. Nenorėdami pasiduoti sovietams atakavo amerikiečių 11-ąją šarvuočių diviziją, patyrusią didelių nuostolių. Gegužės 9 d. pasidavė amerikiečiams, bet Lince vistiek buvo perduoti sovietams.

Pamuštas ‚,Tiger VI‘‘ tankas iš divizijos „Totenkopf“

Divizijos ,,Totenkopf‘‘ kariai Vengrijoje apšaudomi artilerijos

9-oji-SS tankų divizija „Hohenstaufen“ po kovų Vengrijoje patyrusi didelių nuostolių gegužės 1 d. pasiekė  Steiro-Amšteteno apylinkes kur gegužės 5 d. pasidavė amerikiečiams.

12-oji SS tankų divizija „Hitlerjugend“ kovėsi prie Budapešto, vėliau susprogdinusi tiltus per Dunojų atsitraukė į Austriją. Gegužės 8 d. apie 455 karių ir vienas tankas pasidavė amerikiečių 7-ajai armijai Ense.

Paskutinis divizijos „Hitlerjugend“ tankas panzer IV ausf . H

Oficialiai, 6-oji SS tankų armija pasidavė 1945 gegužės 8 d., teritorijoje  tarp Vienos ir Linco.

Armijų patirti nuostoliai patirti po Balatono operacijos

Vokiečiai prarado nuo  12 000 (nurodo vokiečiai) iki 27 000 (kaip nurodo rusai) karių,  31 tanką (rusai nurodo 500) bei apie 300 artilerijos pabūklų.

Sovietų kariai gynyboje prarado maždaug  32 899 karų, iš kurių 8492 žuvo, 24 407 buvo sužeisti.

Teko rasti  tokios statistikos apie divizijų sudėtį:

1945 m. sausio mėn.  statistika

1945 m. kovo 15 d. statistika

Vokiečių kariuomenei nepavyko nei atsiimti Budapešto nei apginti Nagikanišo naftos telkinių. Hitleris tikėjo, kad puolimas būtinas ir jam pavykus vermachtas nustums trečiąjį Ukrainos frontą atgal už Dunojaus, taip kurį laiką pristabdydamas sovietų puolimus Austrijos bei Vengrijos teritorijose.

Nors karinė operacija strategiškai  buvo gerai parengta ir šiame regione vokiečiai turėjo kiekybinę persvarą tačiau nebeturėjo kuro atsargų tankams ir lėktuvams todėl laikė puolimą būtinu. Sovietai turėjo daugiau lėktuvų ir tankų.  Kaip minėjau, karo baigčiai puolimas įtakos neturėjo. Vokiečiai prarado daug pajėgų ir jei nebūtų puolę, savomis pajėgomis ilgiau būtų ginęsi (puolančiųjų nuostoliai visad būna didesni nei besiginančiųjų) taigi karas būtų gal kiek ilgesnis, tas pats ir jei vokiečiams būtų pavykę atsiimti kuro atsargas. Galima manyti, kad šiuo puolimu vokiečiams išeikvojus paskutines pajėgas karas baigėsi kur kas greičiau. Tiek pamastymų.

Įdomu, kad šiame mūšyje jau buvo panaudoti infraraudonųjų spindulių pagrindu veikiantys naktinio matymo ginklai Tai buvo šturmo šautuvas Stg 44 su naktinio matymo įranga „Vampir” bei naktinėms kovoms pritaikytas tankas Panther V ausf. G („Nachtpanther”). Suprantama, eksperimentinių fronte buvo vienetai.

Stg 44 su naktinio matymo įranga „Vampir”

Naktinėms kovoms pritaikytas tankas Panther Ausf. G („Nachtpanther”).

Šiame fronte taip pat kovėsi vokiečių asai. Garsusis Erichas Hartmanas 1945 gegužės 8 d. t.y. paskutinę karo dieną virš Brno numušė savo paskutinį lėktuvą – Jak 9. Iš viso šio lakūno sąskaitoje buvo 352 numušti priešo lėktuvai. Taip pat ir legendinis tankų asas Kurtas Knispelis per karą sunaikines 168 priešo tankus. Tačiau tankistas karo pabaigos nesulaukė – žuvo 1945 m. balandžio 28d. netoli Prahos sunaikinus jo Karališkąjį Tigrą.  Apie šiuos žmonės leidykla „Briedis“ išleido biografines knygas.

Foto galerija šia tema :

Pagrindinė informacija iš:

http://en.wikipedia.org/wiki/Operation_Fr%C3%BChlingserwachen

http://39-45.actifforum.com/t15-lac-balaton-1945

http://www.armchairgeneral.com/rkkaww2/galleries/axiscaptured/axiscaptured_SPG_img.htm

http://www.ww2incolor.com/german/KSK_148_3%23.html

http://www.flickr.com/photos/deaddack8706/4717859959/

http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0%B0%D0%BB%D0%B0%D1%82%D0%BE%D0%BD%D1%81%D0%BA%D0%B0%D1%8F_%D0%BE%D0%B1%D0%BE%D1%80%D0%BE%D0%BD%D0%B8%D1%82%D0%B5%D0%BB%D1%8C%D0%BD%D0%B0%D1%8F_%D0%BE%D0%BF%D0%B5%D1%80%D0%B0%D1%86%D0%B8%D1%8F

Komentuok su Facebook paskyra

sarunas

sarunas

Parašykite komentarą